ekoinform

Грипп продолжается?
Это как на него посмотреть!
Какими очами, какими показателями интересоваться. И для чего им интересоваться.
Если целью оценки является опустошение фармацевтических складов, то конечно продолжается. Еще с хорошими суммами прибылей. Население будет отдавать последние сбережения за всякие Tamiflu, Relenza и прочее, продаваемые по баснословным ценам. Неохота же ложиться под грипп. Да еще какой то «свинячий».
А того «свинячего» в Украине было-не было.
Зато те «сезонные» грипповиды виделись весьма устрашающе, когда в паре с ОРЗ. А кто, скажите, обходится зимой без насморка и других неприятностей в верхних дыхательных путях?

Ну, а если целью является действительная помощь населению?
Тут дело посложнее. Сначала как организовать мониторинг гриппа. Чтобы правильно оценивать и прогнозировать интенсивность процесса заболевания. Наиболее простой мониторинг это когда подменяется показатель числа заболевших показателями обращаемости за медицинской помощью. А как эти показатели соответствуют? А никого это не интересует.
Но по обращаемости населения за помощью процесс не спрогнозируешь. В городе одна обращаемость, в сельской местности совсем другая. Да еще по дням недели! В середине недели одна обращаемость, в выходные – значительно меньше.
Почти три месяца заболеваемость гриппом оценивалась ежедневно, пресслужба МОЗ в интернете помещала внушительную таблицу со многими показателями по всем регионам и по всей Украине. Честь им и хвала.
Но во всех ежедневных таблицах умалчивалась суть показателей заболеваемости. Мы об этом уже много писали, показывали графики хода процесса, анализировали, делали выводы.
С начала февраля это же министерство перешло от ежесуточной оценки заболеваемости к еженедельной. Да, тут таких колебаний интенсивности (около 90 % амплитуда в ежедневных) нет. Но проблема показателей остается. Все равно это не показатель интенсивности заболеваний, а та же обращаемость, что и была, только сглаженная за неделю.
Истинная интенсивность процесса все равно за кадром. Она может быть больше и на 50 и на 70% и больше, даже в несколько раз больше!
Вернемся к поставленному в начале нашей заметки вопросу. Используем те показатели, что дает родное министерство. На сей раз – недельные, за февраль и начало марта.

На рисунке графики интенсивности гриппа по Киеву и по Украине. Для сравнения приведены средние (недельные) интенсивности за трехмесячный период эпидемического (как называли) процесса и максимальные интенсивности за тот же период.
В феврале интенсивность процесса несколько меньше средней интенсивности за три месяца, но разница далеко не такая уж большая . Где то около 30 - 40 %.. Не будем обсуждать означают ли эти проценты конец эпидемии, так как строгих критериев у нас пока нет. Сравнение же с максимальной интенсивностью тоже не с разительной разностью. Максимальная интенсивность всего в 2, 5 раза больше средней февральской интенсивности. Дает ли это основание для объявления конца эпидемии?
А нет основания ни на то ни на другое.
И критериев нет и не может быть. Как об стенку горохом.
Нужно совершенствоать систему показателей. Нужны исследования поведенческой функции населения в части обращаемости за медицинской помощью

А сколько их обошлось без врачей?
Вот уже почти три месяца мы отслеживаем ход посуточных заболеваний гриппом и ОРЗ в Украине и в ее регионах. Министерство здравоохранения ежедневно представляет данные о заболеваемости на министерском сайте. Честь, как говорится, им и хвала.
На основе этих данных мы провели некоторые исследования, сопоставили с известными моделями процесса заболеваний и, как нам представляется, заметили кое-что существенное, о чем уже в нескольких заметках писали.
Не повторяясь заметим, что надо совершенствовать систему используемых показателей заболеваемости. Дело в том, что происходит путаница терминов. Число заболевших подменяется числом обратившихся за медицинской помощью. А отсюда все недоразумения, появляющиеся при анализе накапливаемых данных.
Оценки количества заболевающих значительно отличаются от количества обратившихся за помощью. Существенные различия обусловливаются поведением людей. Большая часть населения вообще не обращается в медицинские учреждения, многие лечатся сами.
Мы попытались учесть этот фактор и скорректировать данные по заболеваемости. Первым шагом учли понедельную поведенческую функцию и провели соответствующую фильтрацию посуточных данных.
Вторым шагом порылись в Интернете в поисках хоть каких то статистических данных обращаемости за медицинской помощью. Кое-что нашли и учли. На рисунке отобразили что у нас получилось.

Естественно, что интенсивность заболеваний получилась значительно выше. И значительно лучше соответствует известным моделям процесса заболевания гриппом.
Заметим, что на рисунке учтена лишь регулярная поведенческая функция. Нерегулярные провалы или всплески, связанные с праздниками (Рождество Христова, Новый год, 3-х и 4-хдневные выходные ) пока не учтены.
Мы не считаем, что полученным оценкам можно придать официальный статус. Целью нашей заметки является всего лишь иллюстрация методологического подхода и пояснение почему надо в медицинской статистике учесть социальные факторы.
Надо хорошо поработать над исследованием поведенческой функции. Она значительно отличается по дням недели, по временам года, по городам и весям, по социальным слоям и группам. И не только по гриппу. Очень и очень интересная область исследований. Тут и социальные проблемы, и психологические и даже математические. Кое-что мы уже сделали, надеемся, что развернемся, создадим методическое и программное обеспечение. Тут нужны даже юристы. Заинтересовались?

Фантастика, у гриппа централизованное управление,
подтверждают посуточные данные МОЗ Украины.
В воскресение -13 декабря у гриппа выходной, активного наступления нет.
В понедельник -14 декабря невиданное наступление по всему фронту, только в Черкассах да в Херсоне незначительные бои местного значения.
Во вторник -15 декабря «вперед и только вперед!» по всему фронту противник отступает, у гриппа невиданные успехи.
В среду -15 декабря всеобщее наступление отменяется, на всех участках фронта грипп отступает, именно на всех. Такое возможно только при жестком управлении, при командовании с единого центра.
Поразительная у гриппа дисциплина и исполнительность. Все приказы вышестоящего командования выполняются безукоризненно строго в назначенное время. Поразительно, но факт, поглядите на наши графики. Графики наши, но исходные посуточные данные Министерства здравоохранения.
Наши предположения об единоначалии у гриппа и высокой его организации,конечно, фантастика, некая гипотеза. Но что еще можно придумать глядя на сии фокусы? По единой команде «вперед» и по единой команде «наступление прекратить»!
А где же тот мистический грипповый командующий, где его главный командный пункт???

About very familiar and known documents …
Documents for the receive of permission on the emission in atmospheric air by stationary sources

At most superficial assessment of the documents is drawing to a few megabytes. Only the sections are about six dozen. Each section, depending on the complexity of the objects may be hundreds of kilobytes.

And for whom such a unique complex document is created , where it is used, who worked with him, what data are using for the decision-making? And what decisions it made on the basis of megabytes of data?
Well, first of all, to give permission for emission or not. And on what specific data such decision is based?
Without going into details we note that the human brain is unlikely to be able to take account of megabytes of data. We deliberately avoid the term “information”. Great distance may be between bytes in the information space.
On a base of preliminary rough estimates, we are argued that the “useful” data within megabytes of data is a very, very small part. Somewhere around a dozen of kilobytes or even less.

So, you say, and what?
We believe that the time has come to a reasonable look at these data sets.
But how?
Simple. It is necessary to analyze the work of decision makers, to estimate how often and why use different data. That is, speaking on language of peasant, we are in need of grain, another must be discarded. Well, not completely discarded, rarely can the data be required.
We believe that these megabytes must be carefully sifted through a filter of decisions. We are confident that will kilobytes.
Indeed, in the end, mostly managers make decisions based on formal rules established by a number of thresholds. And very rarely they go to the non formal decision, although this happens. When it comes to consider not only the technical details, but also economic, political and social conditions.
Some conclusions on our article:
1. In the management of enterprises in terms of air protection are used extremely redundant data streams.
2 Must be taken the examination of work of managers in making each decision. We are needed of knowledge for creating data bases what are needed for each decision. With assessing the importance and frequency of data used.
3.It is possible to formalize the decision-making with the creation of a special program for the automated assistant manager, who according to their functional responsibilities gives those “permits” for emissions.
This will be the first step (the next step?) to gradually move away from paper-based technologies.

MŪSŲ „DEMOKRATINIO“ REŽIMO IŠTAKOS
Skirsnis 40

Laikas mums dirstelti ir į Vakarų Europą – pažiūrėti kaip jaučiasi mūsų čekistinė mafija šioje ramioje kapitalizmo užuolankoje.Tai į šį regioną mūsų čekistai „investavo“ gerą dalį turtų, prisigrobtų buvusiose tarybinėse respublikose ir brolinėse Rytų Europos šalyse. Ogi, dideli pinigai, kaip žinoma, vakarų demokratijoj visuomet duoda politinę galią. Tirti spectarnybų mafijos veiklą nusprendėm Vokietijoj. Nors abejonės tai buvo – vokiškai nemokam. Abejonės pagrįstos: nors Internete apie Vokietiją pilna ir rusiškai ir angliškai – visvien reikėjo rinkti informaciją ir iš vokiškų tinklapių. Pasirodė, kad sugebam peržiūrėt vokiškus nelabai sudėtingus politinius straipsnius, tik gana daug laiko nueina kai beveik dėl kiekvieno žodžio tenka naršyti žodyną. Aišku, vokiškai mokant būtume suradę daugiau įdomios medžiagos… Bet, kas plaukiojo tinklapių paviršiuj (t. sakant, grietinėlė), mes kaip tai nugraibėm.
Pernešti visus šiuos sunkumus mums padėjo geras stimulas: šiandien Vokietija pati galingiausia ir įtakingiausia Europos valstybė – ligi Uralo (ir dar toliau). Pilnai tikėtina, kad Vokietijos valdžios viršūnių įtaka Kremliaus politikai kai kuriose strateginėse srityse (kaip dujų transportas) viršija JAV ir jų finansinių sluoksnių įtaką. Visgi Amerika toloka ir tai daug reiškia. Vienu žodžiu, be Vokietijos mūsų pasaulio paveikslas būtų, toli gražu, nepilnas, taip, kad anksčiau ar vėliau, mes turėjom su šia „balta dėme“ padirbėti. Buvo ir kita priežastis dabar užsiimti VFR – juk po 1990-jų spalio į Vokietiją įėjo tarybinės imperijos dalis, vadinama VDR. Ir dar kokia „dalis“ – tikras taikos ir socializmo forpostas (teneužsigauna lenkai ar čekai).
Taip kad mes nelabai nutolstam nuo savų dėl čekistinės mafijos tarybinės imperijos žemių… Tiesa, tada atrodė, kad Vakarų Vokietija įsiurbė, prarijo mažylę VDR ir viskas. Bet dar klausimėlis – kas ką prarijo ir sėkmingai suvirškino!
Kažkokia tai analogija: maža gilių vandenų žuvytė su didžiuliais nasrais praryja dukart didesnę, jos viduriuose vietos užtenka bet kokiam grobiui.
Mes manome (ir tam yra rimti pagrindai), kad susivienijusios Vokietijos federalinio lygio ir atskirų žemių valstybinis aparatas jau sujungimo metu buvo slaptai kontroliuojamas VDR saugumo tarnybos (Staatsicherheit -Stasi) užsienio žvalgyba. O Stasi tai buvo tik mūsų KGB užsienio žvalgybos padaliniu (geriausiu padaliniu). Ir mums atrodo visiškai simboliška, kad valdžiai nuo 2005 metų vadovauja buvusi komjaunimo funkcionierė iš VDR Angela Merkel. Daug vokiečių skaito šią gerbiamą damą iš dešiniosios partijos KDS statytine Stasi – tokios nuomonės laikosi eilė vokiškų tinklapių..Tiesa, apie tai daugiausia rašoma anonimiškai, įvairiuose forumuose. Nors kai kurie drąsesni žurnalistai rašo šia tema straipsnius ir visai atvirai, savo vardu.
Mes dar nuodugniai aptarsim politinę VFR kanclerio frau Merkel biografiją – tik kiek vėliau. Čia buvo tik įžanga – laikas ją baigti ir imtis už darbo.

SPECTARNYBŲ MAFIJOS VEIKLA VOKIETIJOJE
Mūsų manymu, tarptautinė spauda šiuo klausimu žinias teikia kiek vienašališkai. Kai užeina kalba apie nusikalstamą slaptos spectarnybų agentūros Vokietijoje veiklą, tai visada turima omenyje tik Stasi. Nors visiems žinoma, kad VFR turėjo savą užsienio žvalgybą BND, ir savą kontržvalgybą. – bet dabar tai visai neaktualu ir apie jas kalbos nėra. Bet ir ką apie jas kalbėsi, jeigu, palyginant su Stasi, paskui jas nesitęsia kriminalinis šleifas – jos tiktai saugojo ir gynė Tėvynę ir Demokratiją! Na, bent dideliais kriminalais nebuvo kaltinamos – jeigu neskaityti kokiomis tai nuodėmėmis nelegalią prekybą ginklais. Dauguma dabar visai nekreipia dėmesį į spectarnybų veiklą – skaitosi, kad joms toli ligi buvusios Stasi lygio, o jau apie KGB ir CŽV tai ir lyginti nėra ko.
Šitas ne visai tiesa – tai tik pratarmė…
Na, bet, kad su triukšmingais Stasi agentų demaskavimo skandalais visai užmirštas mūsų KGB ir GRU slaptos agentūros tinklas – tai jau didesnė klaida. Vakarų Vokietijoj veikė ir kitų socialistinių šalių spectarnybos.- ir nė viena šių šalių valdžia po tapimo demokratinėmis nepaviešino nė vieną Vokietijoje užverbuotą slaptą agentą. Gaunasi nelabai etiška! Nėra jokios logikos: namie liustracijos, komunistinių spectarnybų slaptų agentų persekiojimai – o pas demokratinį kaimyną jie jau neliečiami? Išeina dvigubi standartai…Ir visos VFR valdžios į šitą ramiai žiūrėjo pro pirštus – net po Rytų Europos šalių įstojimo į NATO. Tuo metu Vokietijos valdžia lengvai galėjo gauti užsienio žvalgybų archyvus – jie būtų viską atidavę, kad tik į tą organizaciją priimtų.
Ir tik viena iš komunistinio bloko šalių užsienio žvalgybų nors kaip tai (labai jau rinktinai) VFR buvo demaskuojama – tik Stasi užsienio žvalgyba.
Bet ir šitas mus stebina – o kodėl viso pasaulio spaudoj nė žodžio nėra apie karinę žvalgybą? Juk tokia Rytų Vokietijoj buvo ir visai ne silpna! Su savo slaptų agentų tinklu Vakarų Vokietijoj?!
Kas buvo archyvuose Stasi, viskas buvo paviešinta. Ligi detalių, visame pasaulyje. Kiekvienam sujungtos Vokietijos piliečiui davė galimybę dirstelt į savą asmeninę bylą, užvestą saugume (ten buvo dosje 4 milijonų VDR ir 2 milijonų VFR piliečių). Tiesa, slaptų Stasi agentų sąrašas oficialiai taip ir nebuvo paviešintas – nors 2001 metų sausio mėn. kas tai anonimiškai įdėjo Internete 100 tūkstančių stukačių sąrašą (tai maždaug pusė žinomos Stasi agentūros).
Bet nežinia kodėl mums nieko nepapuolė apie karinės VDR žvalgybos archyvų likimą. Tiktai trumpai kai kur užsiminta apie įsakymą šios spectarnybos viršininkui likviduoti visus archyvus, prieš pusę metų ligi susivienijimo. Visgi kokia tai dalis dokumentų išliko. Nieko ypatingo šituose dokumentuose nėra, nes tas pat buvo su Stasi archyvais.
Ir tik kartą viename moksliniame tyrinėjimų darbe ekcpertas, daleistas prie Stasi užsienio žvalgybos likusių archyvų, tik viena fraze apibūdino karinės VDR žvalgybos mastus (Helmut Müller-Enbergs, “Rosenholz”, 2007 – p.91). Aptariant bendrą skaičių užverbuotų Vakarų Vokietijoje slaptų Stasi agentų, autorius pasisakė, kad skelbtą skaičių (6 tūkstančiai agentų) rėikia mažiausiai padvigubinti, nes dar buvo VDR karinės žvalgybos agentų slaptas tinklas. Prie tokių išvadų Mülleris-Enbergsas priėjo tik paskaičiuodamas proporciją tarp 500 papuolusių ir teistų užsienio žvalgybos ir kontržvalgybos Stasi ir karinės žvalgybos agentų . Tik kai kurie informaciniai tinklapiai pateikia apie karinę žvalgybą labai skūpius duomenis: viršininkų sąrašas (paskutiniu buvo generolas-leitenantas Alfredas Krauzė), šios spectarnybos organizacijos struktūra ir bendras skaičius kadrinių darbuotojų (1990 metais - 2300, su 8 generolais). Dar, gerai paieškojus, Internete galima surasti kai kuriuos duomenis apie pačius garsiausius šios žvalgybos agentus, sugautus VFR per visus praėjusius metus. Ir daugiau nieko – tuo laiku, kai visas Internetas pilnas straipsnių apie Stasi agentus. Nors, tiesą sakant, ta informacinė apie karinę žvalgybą tuštuma ne taip jau ir svarbi – ši spectarnyba buvo dukart mažesnė Stasi užsienio žvalgybos ir buvo ja kontroliuojama (nors formaliai priklausė gynybos ministerijai). Mes čia pakalbėjom apie karinę žvalgybą daugiau dėl pavyzdžio – kad parodyti kokia reali situacija komunistinių spectarnybų demaskavime. Vienu žodžiu, situacija tokia, kokia ir turi būti demokratinėje šalyje, valdžia daro tik tiek, kad nepykinti liaudį. Ir nė kiek nedaugiau!
Apie Stasi visiems žinoma – VFR valdžios turėjo kai ką iš šios spectarnybos smulkių agentų demaskuoti. O apie karinę žvalgybą liaudis nieko nežino – tai ir nėreikia be reikalo priminti. Žino tik specialistai – kai kas retkarčiais ir spausdina savo specialiuose leidiniuose. O visos Vokietijos.masinės informacijos priemonės rimtai šios temos neliečia. Vėliau mes nuosekliai paaiškinsim kodėl Vokietijos valdžios viršūnės demaskuoja spectarnybų VDR slaptus agentus tik dėl akių, kad nuraminti bendruomenę – yra labai svarios ir svarbios dėl to priežastys.
Mes čia neminėjom dar apie vieną spectarnybą – amerikiečių žvalgybą CŽV. Amerikiečiai visais laikais VFR teritorijoj labai aktyviai veikė ir tai nelabai slėpė. Sąjungininkus irgi reikia daboti, nieko su tuo nepadarysi. Bet problema tame, kad amerikiečių spectarnybos ne tik ne kovoja su mūsų čekistine mafija – jos seniai jau tapo šios mafijos dalimi! O VFR spectarnybas amerikiečių žvalgyba beveik taip kontroliuoja, kaip kadais Stasi buvo kontroliuojama vyresniais tarybiniais draugais iš užsienio žvalgybos KGB. Taip kad dar ligi Vokietijos suvienijimo jau buvo viena draugiška šeimynėlė: Stasi + KGB + CŽV +BND. Aišku, šita slapta strateginė sąjunga sudaryta tik aukščiausiu lygiu – spectarnybų vadovais. Eiliniai operatyviniai darbuotojai ligi šiol apie tai beveik nieko nežino.
Ši trapi gigantiška sąjunga ekzistavo visai neilgai: greit šitoj tarptautinėj čekistinėj mafijoj prasidėjo nesutarimai, kivirčai, skilimai – tuoj po Vokietijos susivienijimo. Bet be šios sąjungos būtų neįvykęs Vokietijos susivienijimas arba tai nebūtų buvę padaryta tiesiog žaibiškais tempais. Galima daryti išvadą: jeigu nuo susivienijimo Vokietiją valdo čekistinė mafija, tai turėtų ta slapta valdžia kaip tai (nors ir netiesioginiai) pasireikšti, ką mes matėme anksčiau nagrinėtose šalyse. Ir čia periodiškai turėtų būti įnirtingi susirėmimai, mūšiai už valdžią tarp trijų skilusios tarptautinės spectarnybų mafijos klanų – kovų ir paliaubų periodas turėtų sutapti su kitų šalių, kur valdžią paėmė čekistinė mafija, periodais. Kokias formas įgauna kova tarp čekistinių klanų, galima daug pasakoti: būna ir terorizmo įsiliepsnojimai, ir karai su „separatistais“ – ir t.t, ir t.p. Mažiausiai tai būna visoki skandalingi demaskavimai visomis masinės informacijos priemonėmis – ir valdžios nušalinimas. Vienu žodžiu, tokiais momentais - politinės krizės ir kataklizmai. Bet paradoksas: Vokietijoj NIEKO TOKIO NĖRA, ir jau gana seniai.
1. Kas link terorizmo, tai paskutinė politinė žmogžudystė buvo 1991 metais, balandžio 1 d. Ją atliko teroristai iš gerai žinomo RAF („Rote Armee Frakcion“), nušovę koncerno Troichand ptrmininką Detlefą Roveddera (šitai valstybinei firmai buvo pavesta privatizuoti visą VDR pramonę).
O 1993 m. kovo mėn. RAF teroristai įvykdė paskutinę savo diversiją – susprogdino tik ką pastatytą kalėjimą Veiterschtadte. Aukų ten nebuvo, nors sprogimas buvo labai didelis. Visas pastatų kompleksas sulygintas su žeme (mašina su tona sprogmenų). Analitikams toli ne paslaptis kodėl RAF teroristai staiga atsisakė sprogimų ir žudymų, o vėliau (1998 m. balandžio mėn.) viešai paskelbė pareiškimą apie jų organizacijos likvidavimąsi. 90-jų pradžioj Stasi nutraukė finansavimą ir visokeriopą teroristams tiekimą ( ne tik RAF) – ir tada Vokietijoj terorizmas užgeso (po 25 metų gaisrų).
Nors RAF teroristai vykdė visa „dėl idėjos“ ir lyg tai ir nebuvo Stasi užverbuoti kaip agentai, bet užsienio žvalgyba jais manipuliavo laisvai. Ir dabar jokie fanatikai-teroristai be tokio spectarnybų „stogo“ ilgam neišsilaiko. Formaliai ir po RAF likvidacijos Vokietijoj ir dabar veikia smulkios kairios pakraipos teroristinės grupės, bet tai jau visai ne tas politinis terorizmas, tik dėl akių: nei didelių sugriovimų, nei aukų nebūna ( net sužeistų). Gal išsprogdins duris kokiam tai pensijon išėjusiam valdininkui… Bet ir toks „terorizmas“ dabar labai retas, toli ne kasmet.
2. Paskutinis skandalingas VFR valdžios viršūnės nušalinimas įvyko visai jau seniai, 1974 metais. Tada kancleris Villi Brandtas turėjo atsistatydinti kai buvo areštuotas jo artimiausias padėjėjas Giunteris Giljomas kaip Stasi šnipas. Pasirodė, kad jis buvo ne eilinis agentas, o kadrinis nelegalios žvalgybos darbuotojas!
Vicekanclerio lygio paskutinis nušalinimas buvo 1993 metais, sausio mėn., kai smulkioj aferoj buvo sugautas Jurgenis Moellemanas.
Federalinės valdžios ministrų lygio atstatydinimai po įvairių skandalų retkarčiais būna net šitoj klestinčioj ir įstatymams paklusnioj šalyj. Bet apie jų „skandalus“ net nepatogu kalbėti. Juos visai negalima lyginti su Čekijos ar Lenkijos aferų paviešinimo skandalais – jau nekalbant apie mūsų rusišką laukinę beribę…
Pavyzdžiui, vicekancleris Moellemanas buvo žurnalistais kaltinamas tuo, kad jis parašė kokį tai laišką (net ne paliepimą, tik prašymą) firmos, kuriai vadovavo jo giminaitis, naudai. Vokietijos bendruomenei ir labiausiai žurnalistams nepatiko tai, kad laiškas rašytas ant valstybinio popieriaus. O, jeigu būtų parašęs ant paprasto popieriaus, tai greičiausiai nebūtų buvę ir to triukšmo.
Ir visi kiti atstatydinimai buvo su panašaus lygio kaltinimais, kas iš ministrų nedamokėjo mokesčius, kas iš buvusios savos privačios firmos gavo papildomą „atlyginimą“ ir t.t.
Daeidavo ligi anekdoto: vienos žemės transporto ministrą nušalino už greičio viršijimą!
Sakysim, viskas tvarkoj, normalioj šalyj ministrui kuklumas reikalingas, turi kelyje būti pavyzdžiu kitiems. Nors keistokai atrodo dėl piliečių šalies, kur visi viršininkai tiesiog kulka skrieja savo užsieninėmis markėmis, nežiūrėdami kas papuls po ratu.
Bet ir toki „skandalingi“ Vokietijos valdžios ministrų nušalinimai nutikdavo tik pradžioje 90-jų metų. 1993 metais buvo tiesiog serija federalinės valdžios ministrų nuėmimų.Net keturi ministrai. Už smulkias finansines machinacijas. Paskutiniu iš šios grupės „nukentėjusiu“ tapo valstybės ministras Štavengagenas, spectarnybų VFR kuratorius. Jį atleido 1993 metų gruodyje, tik su kita priežastimi. Jis turėjo atsakyti už tai, kad užsienio žvalgyba BND buvo sugauta uždraustų Bundestagu ginklų pardavime Izraeliui. Po to gana ilga septynių metų pertrauka – kol 2000 metais buvo atleistas transporto ministras Klimmtas. Šį socialdemokratą sugavo su kokiomis tai smulkiomis finansinėmis aferomis, kurios buvo surištos su provincialia futbulo komanda. Galima pagalvoti, kad savoje ministerijoje jau nieko negalima buvo pavogti turint rankose milijardus biudžeto markių!
Na ir žmonės… Sunku, turbūt, čia mūsų čekistinei mafijai dirbti – tokioje įstatymams pavaldžioje šalyje (juokaujame).
Aišku, šiuo, nuo 1994 ligi 2000 metų, laikotarpiu buvo ir kiti atleidimai, mes čia kalbame apie pačius skandalingiausius, kai ministrai buvo atleidžiami po viešo jo veiklos demaskavimo. Tik per tokius atleidimus galima įžvelgti (aišku, . ne visada) galimus tarpmafijozinių grupuočių konfliktus. Jeigu gi stambų valdininką atleidžia lyg tai už blogą darbą, mes jį praleidžiame.
Pavyzdžiui, vienas sveikatos apsaugos ministras buvo atleistas už karvių pasiutimo epidemiją – jau šis įvykis niekaip nesiriša su klanų karais. Demokratinėse šalyse valdomosios partijos, kai kas atsitinka, kartais ką nors paaukoja, kad nepralošti kitus rinkimus. Dar čia mes susidūrėme su netikėtinais atsistatydinimais „savo noru“ be jokių paaiškinimų, jeigu tik kartais „su sveikatos pablogėjimu“ ar pan. Labai jau keistai atrodo atsistatydinimas 1999 metais finansų ministro Oskaro Lafonteno – su vėlesniu paaiškinimu būk tai nesutiko su Šrioderio mokesčių politika (Lafontenas lyg norėjo didinti mokesčius dėl stambių korporacijų). Tai buvo triukšmo visoje pasaulio spaudoje… (Mums šitą ir nesuprasti: nejaugi būna tokios šalys, kur ministrai galvoja ne tik apie tai, kaip daugiau prisivogti?! Nelabai tikėtina). Panašūs atsitikimai (Vokietijoje, vistik, gana reti), kai spaudoje skandalas prasideda jau PO stambaus valdininko NUŠALINIMO, mes juos neskaitėme tikrai skandalingais nušalinimais.
Dabar mes kiek nukrypsim nuo Vokietijos – ir atkreipsim dėmesį į mumis išaiškintą kovų tarp čekistinės mafijos klanų dėsningumą. Visose, peržvelgtose mumis, šalyse (Rusija, JAV, Ukraina, Kazachstanas, Gruzija, Lenkija, Čekija) ryškiai išsiskiria maždaug metų ilgio du periodai, kada vyko labai aštrios tarpmafijozinių grupių kovos.
1. Nuo 1994 metų lapkričio ligi 1995 metų lapkričio ėjo karas tarp Maskvos KGB ir jungtinės KGB – CŽV mafijos.
2. Maždaug nuo 1997 metų gegužės mėn. ligi 1998 metų kovo mėn. kariavo proamerikietiškos mafijos klanai: KGB-CŽV klanas („šeimyninis“ Bušų-Klintonų klanas) ir KGB-GRU- GMŽV klanas („piterio“ klanas, Čeini klanas). Maskvos KGB klanas beveik visur (išskiriant Kazachstaną) laikė KGB-CŽV pusę.
Būdinga tai, kad net Čekijoj 1994 metų rudenyje buvo užsiliepsnojusi kova ( ne taip jau didelė ir tik mėnesį laiko), nors jau tuo laiku ten Maskvos KGB klano nebuvo nė kvapo. Ten „pasibroliavo“ du proamerikietiški klanai.
Tokia pati situacija su Maskvos KGB buvo ir JAV – nei valstybiniame aparate, nei šalies ekonomikoje kokių nors stipresnių pozicijų niekada neturėjo. Nors mes pastebėjome, kad 1994-1995 metais ir ten politinė padėtis buvo paaštrėjusi. Anksčiau mūsų JAV apžvalga buvo kiek paviršutiniška. Čia mes pamėginsime įsigilinti.Mums viskas, kas vyksta šioje šalyje, labai svarbu. Juk tai vienintelė supervalstybė.
Ankstesniuose knygos skyriuose mes rašėme apie du 1995 metų įvykius: susprogdinimas balandžio mėn. administracinio pastato Oklahoma-city (žuvo 168 žmonės) - ir birželio mėn. areštas garsiojo „Japončiko“ – rusų mafijos vedlio Večeslavo Ivankovo iš Maskvos KGB klano.
Bet 1994-1995 metais JAV buvo ir kiti gana aštrūs politiniai įvykiai.
Pateikiame trumpą tų įvykių kroniką. Politinė padėtis čia, kaip ir kitose šalyse, pradėjo aštrėti anksčiau 1994 metų rudenio.
1994 metai. Vasario 21 – suimtas mūsų šnipas CŽV vadovybėje Oldričas Eimsas.
Vasario 26 – keršindami už Eimso šnipinėjimą amerikiečiai išsiuntė karinės žvalgybos tarnybos rezidentą Vašingtone A.I.Lysenko.
Kovo mėn. Atleistas už finansines aferas JAV teisingumo ministro pavaduotojas Vebsteras Chabblas. O jis buvo prezidento Klintono artimiausiu draugu – realiu ministru, nes ponia ministrė buvo paskirta tik dėl akių.
Kovo mėn. 24 d. Prezidentas Klintonas Kongrese apkaltintas finansine afera „Vaituotergeit“. Šis kaltinimas neturėjo jokio pagrindo. Spaudoje kaltinimai jau ėjo nuo 1992 metų kovo mėnesio. Ir dar ilgai Klintonam dirgino nervus, kol vėliau jie buvo visiškai išteisinti.
Gegužės mėn. 6 d. Pola Džons Klintoną padavė į teismą už jo seksualinius siekius. Tai buvo tik pradžia, „generalinė repeticija“ to didžiojo 1998 metų skandalo su Monika Levinski.
Visi šie skandalai dėl Klintono ir jo partijos neliko be pėdsakų.
1994 m. lapkričio 8 d. demokratų partija visiškai pralaimi rinkimus į Kongresą. Respublikonai po 40 metų žymiai pakilo Senate ir įgavo teisę kontroliuoti Atstovų rūmus.
1994 m. gruodžio 15 ir 24 d. sprogimai New Yorko metro. Jeigu pirmas sprogimas apsiėjo be aukų, tai jau antrame buvo 50 sužeistų. Sprogimų vykdytojas greitai buvo suimtas ir nuteistas kalėti 94 metus. Viešai buvo skelbta, kad tai vienišius maniakas.
Gruodžio 30 d. atsistatydino du metus pabuvęs šiose pareigose CŽV direktorius Džeimsas Vulsi. Po didelio skandalo su Eimso demaskavimu, kuris buvo plačiai eskaluojamas visose masinės iformacijos priemonėse. Tarp kitko, buvo žinoma, kad santykiai Vulsi su prezidentu Klintonu nesusiklostė nuo pirmų dienų. Teisingiau pasakius, tarp jų nebuvo jokių santykių. Per ištisus du metus jie visai nebuvo kalbėję. Apie tai Vulsi paskiau net skundėsi.
Pagal mus tokie nuliniai santykiai turėjo rimtą vienintelę priežastį. Jie abu priklausė skirtingiems spectarnybų mafijos klanams. Vulsi aiškiai buvo iš „Piterio“ mafijos KGB-GRU- GMŽV, atsieit, iš Čeini klano. Po atsistatydinimo Vulsi iš politikos nedingo – pritapo prie kraštutinės neokonservatorių organizacijos PNAC (Project for the New American Century). Nauju CŽV direktoriu tada tapo Džonas Deičas – po metų pakeistas Džonu Tenetu. O tai veikėjai “šeimyninės “ KGB-CŽV mafijos. „Piterio“ gi mafija daugiau šį postą į rankas jau negavo.
1995 m.balandžio 19 d. – sprogimas Oklahomoje. O balandžio 22 d. (trečią po sprogimo dieną) Klintonas su žmona buvo pirmą kartą apklausti „Vaituotergeito“ byloje. Buvo Internete versija, pagal kurią teraktas Oklahomoje nukreipė visuomenės dėmesį nuo „Vaituotergeito“.
Birželio mėn. 6 d. – areštas Japončiko (V.Ivankovo).
Liepos 18 d. – senato komisijoj pradėti klausymai „Vaituotergeito“ kaltinimų. Prezidento Klintono persekiojimas dar pakilo.
Spalio 10 d. naujas teraktas JAV teritorijoj: sprogimas gelžkelyje Arizonoje (vienas žuvęs, sužeisti 83). Ši akcija irgi pravesta kokiu tai maniaku.
Po to tyla ligi 1996 metų liepos 27 d. su sprogimu Atlantoje Olimpiados metu (2 žuvo, 111 sužeistų).
Dabar suvesime šios JAV 1994-1995 metų kronikos rezultatus: didelio karo tarp dviejų proamerikietiškų čekistinės mafijos klanų nebuvo, bet rietenos tarp klanų tai aiškiai matosi. Gal tada Klintonui dar impičmentas ir negrėsė, bet atimtas CŽV direktoriaus postas tai jau geras smūgis Čeini klanui.
O dabar vėl grįžtame į Vokietiją. Tų pačių metų kronika rodo, kad Vokietijoje nieko tokio neįvyko, nieko panašaus nebuvo. Nežiūrint į tai, kad 1994 metų rudenį ėjo rinkimai į parlamentą, o demokratinėse šalyse visada šiuo laiku būna skandalai, kaltinimai, demaskavimai. Tiesa, vienas skandalas vistik buvo, bet tai greičiau tarptautinio, o ne valdžios elito klanų masto.

AFERA SU PLUTONIU
Ši naujiena sukrėtė visą pasaulį: 1994 metų rugpiūčio 10 d. Miuncheno aerouoste suimti kolumbietis Chustiniano Torres ir du jo bendrininkai ispanai – jie su aviareisu iš Maskvos įvežė į Vokietiją 360 gramų plutonio.
Buvo ko visai planetai išsigąsti - atsivėrė BRANDUOLINIO TERORIZMO perspektyva. Atvežtas plutonis nors buvo ir nelabai „švarus“, bet dėl atominės bombos tiko pilnai. Tik jo reikėjo kiek daugiau, kad gautūsi kritiška masė. Su šituo problemų nesimatė, vėliau buvo išaiškinta – kontrabandistai tąsyk atvežė tik bandomąją partiją. Viso buvo numatyta atvežti 4 kg. Koks tai vokietis „biznesmenas“ tarptautiniui kontrabandistui Torresui pažadėjo už tai 276 milijonus dolerių. Ir jeigu vokiečių spectarnybos nebūtų šį „branduolinį tranzitą“ iš Rusijos užkirtę, Torresas su savo komanda būtų atvežęs pusę atominės bombos. Pasaulis išsigando, lig tol Rusijos vyriausybė tvirtino, kad nė gramas iš branduolinių sandėlių nedings! O čia kokie tai valkatos veža iš Rusijos beveik kilogramais… Užsakė tik keturis kilogramus, o iš Rusijos pusės jokių apribojimų: parduosime kiek norėsite, tik mokėkite! Ir galite nors visą Vokietiją sprogdinti… Jau 1995 m. pavasarį vokiečių spaudoje buvo atskleista kas tą aferą organizavo. Pasirodo, nuo pat pradžios tą akciją organizavo ir pravedė vokiečių užsienio žvalgyba BND. Paaiškėjo ir su tuo užsakovu, kuriam „užsinorėjo“ atominės bombos. Tai buvo kadrinis darbuotojas BND. Ir visa tai buvo VFR spectarnybų provokacija.
O ką galima pasakyti apie Rusijos branduolinių medžiagų saugojimą, kontrolę? Visiems žinoma, kad spectarnybos kontroliuoja ir saugumo sistemą. Ji buvo sudaryta dar tarybiniais laikais ir tikrai gera. Raktų šią sistemą atrakinti niekas nepagamins. Saugomi tie branduoliniai arsenalai neblogiau kaip bet kuriose kitose šalyse, o gal dar geriau. Bet amžinai kyla problema: kas saugos, kontroliuos pačius sargus? Čekistai tikrai nedaleis pavogti nė gramą, nei plutonio-239, nei urano-235. Bet, bet,… Jeigu viršininkai iš FSB užsiims branduolinių medžiagų kontrabanda – tai kas gali jiems sukliudyti? Mūsų čekistiniai generalai gali pardavinėti betkam tas medžiagas tonomis – nieks nieko nesužinos! Paimkim, pavyzdžiui, branduolinius bandymus Šiaurės Korėjoje – čia daug kas nežinoma.
Taip kad sena tarybinė saugumo sistema mūsų laikais visgi nesaugi – kas galėjo pagalvoti, kad KGB kada nors pavirs didele gauja banditų. Ir vokiečių afera su plutoniu tai gerai parodė visam pasauliui. Užteko mūsų čekistams tik užuosti gerus pinigus ir pametė galvas – leido vokiečių žvalgybai apmauti kaip mažus vaikus. Baisiausia tai, kad mūsų čekistinė mafija net nepasidomėjo kas ir dėl ko tą plutonį perka. Tik milijonai domino ir ar tikrai juos gaus. Ir „biznesmenas“ iš BND suramino parodydamas Torresui Bavarijos banko 122 milijonų apmokėjimo dokumentą. Ir viskas – daugiau niekuo nesidomėjo.
Torresas tuojau surado plutonio pardavėjus (nedidelę grupę specialistų iš Obninsko), kurie ir atvežė į Maskvą iš Obninsko reaktoriaus tą plutonį, kurio 1994 metų rugpiūčio 10 d. Miuncheno aerouoste jau vietos policija laukė.
Keturis rusų specialistus iš Obninsko FSB greitai areštavo.. Bet 1997 m. vasario mėn. buvo oficialiai pareikšta, kad po detalių tyrimų išaiškėjo: niekas Rusijoj plutonį nevogė. Iš kur jis ėmėsi, nieko skelbta nebuvo. Išeina, vokiečių spectarnybos pačios su savo plutoniu ir į Maskvą ir iš Maskvos…Mūsų čekistai teisingai suprato, teisme tie keturi iš Obninsko galėjo ką nors netaip pasakyti. Nusprendė visus kaltinimus atmesti, tegul vokiečiai įrodo, kad ne jų plutonis. O areštuotus reikia paleisti – vėliau juos kur nors bus galima paslėpti arba asfaltu užkloti. Kam generolams rizikuoti?
Tais 1994 metais visų spectarnybų vadovybė (neskaitant PST- prezidento saugumo tarnybos, generolo Koržakovo) buvo Maskvos KGB klano rankose – taip kad antausį su pasauliniu atgarsiu nuo vokiečių žvalgybos gavo būtent ši mafijozinė grupė. Moralinė žala buvo kolosali, bet net pas mus Rusijoj tai rišasi ir su finansiniais nuostoliais: neleido kaip reikiant išvystyti tokią perspektyvią komerciją su tarptautine branduolinių medžiagų kontrabanda… Tikriausiai, po to kai vokiečiai sugavo Maskvos KGB su ta siunta, visi gražūs komerciniai planai žlugo neprasidėję. Kitaip jau tikrai kur tai būtų gerai bumbtelėję!
Tarp kitko, visų Rusijos spectarnybų vadovybė seniai perėjo „Piterio“ klanui KGB – ir džiaugtis nėra kuo. Šito klano čekistai gali padaryti savaip. Pavyzdžiui, gali parūpinti atominę bombą ne tik Šiaurės Korėjai, bet ir al-Kaidai (ir betkam). Pakolkas jie to lyg tai ir nedaro, bet kas gali užtikrinti kad taip bus ir toliau, tikėti tokia gauja?
Grįžtame vėl į Vokietiją. Ten analitikai pasiūlė savo hipotezę, kam prireikė VFR spectarnyboms organizuoti tokią, visais atžvilgiais rizikingą, specoperaciją: padėti partijai KDS rinkimuose į Bundestagą spalio mėn.? Gal ir taip, gal tai tikrai buvo piarakcija, nes kancleris Kolis vedė savo rinkiminę kampaniją po kovos su nusikalstamumu ir korupcija vėliava. Tuose rinkimuose jis ir pergalėjo. Bet mums atrodo, kad tai galėjo būti tik šalutinis tikslas BND vadovybės. Padėti Koliui papildomais balsais rinkimuose savo sėkmingomis kovomis su rusų mafija.
Dalykas tame, kad 1994 metų vasarą labai paaštrėjo tarptautinių čekistinių mafijos klanų santykiai, pereidami į atvirą karą. ( nors tada dar buvo toli ligi tų metų lapkričio mėnesio). Pavyzdžiui, Rusijoje birželio mėn. prasidėjo pilietinis karas Čečenijoje, inspiruotas mūsų jėgų struktūromis. Tuomet gi buvo pasikėsinimas susprogdinti mašinoje Borisą Berezovskį. O pagal tarptautinio terorizmo kroniką, tai birželio mėn. prasidėjo tiesiog visame pasaulyje banga sprogdinimų ir kitų masinių žudynių. Mes čia išsamiai apie tai nekalbėsime, kad nenutolti nuo temos, Pateiksim tik vieną faktą: islamo teroristai 1994 metų birželio mėn. 18 d. susprogdino Argentinoje Žydų kultūros centrą – žuvusių-85, sužeistų – 150. Jau daugiau metų tokio kruvino akto nebuvo. Nuo 1993 metų kovo 12 dienos, kada islamistai Bombejuje įvykdė 13 sprogdinimų (žuvusių virš 300). Kaip tai „plutonio afera“ labai jau gerai atitinka terorizmo kronikai! Taip kad, visgi, greičiausiai tai buvo būtent smūgis vieno iš dviejų proamerikoniškų spectarnybų mafijos klanų mafijoziniam Maskvos klanui .
Bent taip vokiečių žvalgyba BND sugalvojo atskleisti tikrą mūsų spectarnybų veidą. Bet tokie dalykai nedovanojami – ilgai laukti bausmės neteko. 1995 metų pavasarį skandalas su Plutoniu pasisuko visai kita kryptimi. Žurnalas „Špygel“ kruopiai atskleidė visą aferą kaip Vokietijos spectarnybų provokaciją - nes būtent jos užsakė Torresui parvežti plutonį iš Maskvos ir sekė operaciją nuo pradžios ligi pabaigos. Žurnalo redakcija sužinojo apie tai nuo ko tai iš Maskvos. Aišku, kad tokiu „žinančiu“ šaltiniu galėjo būti tik Rusijos užsienio žvalgyba – tokiu smūgiu Maskvos KGB klanas atsilygino. Demokratinėje valstybėje tokie kaltinimai lengvai nepraeina. 1995 metų gegužės mėn. Bundestage sudaryta speciali dėl BND veiklos tyrimo komisija. Deputatai ilgai ir nuodugniai tyrė. Ir visa tai, ką rašė „Špygel“, pasitvirtino: BND įklimpo ligi ausų… Nors užkabino tik rezidenciją BND Ispanijoje (Torreso komandoje buvo ispanai) – ligi vadovybės BND viršūnės deputatai nedasikasė. Nors pačiam BND prezidentui Konradui Porcnerui atsakyti už savo pavaldinių „žaidimus“ prisiėjo. 1996 metų liepos 4 d. jį nuo posto nuėmė. Bet tuo tyrimai nesibaigė. 1997 metų sausio 30 d. naujas posūkis: Bundestago speckomisija gavo naujų žinių nuo CŽV. Amerikiečiai, būk tai, Maskvoje sužinojo, kad vyriausias aferos vykdytojas kolumbietis Chustinianas Torresas iš tikro tai rusų užsienio žvalgybos agentas.
Šitame nieko nuostabaus nebuvo. Šis Torresas iš pradžių mokėsi Tarybų Sąjungoje medicinos institute, vėliau susituokė su ruse ir liko pas mus gyventi. Tik užsiėmė visai ne medicina, o daug pelningesniais dalykais: nelegalia tarptautine prekyba ginklais. Jo „biznis“ buvo gana aukšto lygio, specializavosi karinių malūnsparnių pardavime – ši karinė technika nemažai kainuoja. Jis pardavinėjo ir visokias „smulkesnes“ prekes – raketas ir t.t. Dėl biznio priedangos buvo užregistruota privati prekybinė firma. Ir nėra ko kalbėti, kad be spectarnybų „stogo“ tokia prekyba Rusijoje neįmanoma! Už plutonio „pardavimą“ Torresas netaip jau daug ir nukentėjo, atsižvelgiant į tai kokios galėjo būti tokios „komercijos“ pasekmės. Miuncheno teismas jį nuteisė 5 metams kalėjimo – neatsėdėjo ir tris metus. Paleido 1997 metų balandžio mėn. ir jis išvyko į Pietų Ameriką. Du jo bendražygiai ispanai gavo dar mažiau – po 3-4 metus.
Laikas jau apie 90-uosius Vokietijoje daryti kai kokias parengtines išvadas.
1. Aštriausių tarptautinių tarpklaninių čekistinės mafijos kovų metais (1994-1995 m.m.) Vokietijos valdomojoje elitoje nieko neatsitiko, bent mes savo tyrimuose nepastebėjome. Per du metus buvo vienintelis skandalas - plutonio afera. Tai nuo pradžios numatytas smūgis Maskvos KGB klanui – vėliau jis buvo nukreiptas į priešingą pusę, žvalgybos BND vadovybę.
2. Dar labiau paaštrėjusios kovos 1997-1998 metais Vokietijoje visai nepasireiškė. Nieko nebuvo, nebent federacijos lygyje.
Mes pirmą kartą susidūrėme su tokiu mįslingu fenomenu!
Prie to, kad 1991-1993 metais susivienijusioje Vokietijoje viskas vyko kaip visur – buvo ir terorizmas ir daug politinių skandalų ir ministrų atleidimai. Tiesa, daugiausiai tas vyko buvusios VDR teritorijoje, kur buvo demaskuojami įvairaus lygio valdininkai kaip slapti Stasi agentai. Užtektinai buvo ir kitokių skandalų ir federacijos lygio ir Vakarų Vokietijos žemėse. Ten stambius valdininkus sugaudavo su visokiomis finansinėmis aferomis. 1993 metais tų įvykių apogėjus, o metų pabaigoje viskas nutilo. Visai! Tuo pačiu laiku 1994-1995 metais kitose „normaliose“ šalyse įtampa vis kilo, purvina ir kruvina banga vis augo ir augo!
Tik pabaigoje 1999-jų ir Vokietijoje prasidėjo skandalas su finansinėmis aferomis partijos KDS vadovybėje. Skandalo rezultatas – partijos vadovybės perėjimas į Angelos Merkel grupės rankas. Pasirodė, kad krikščionių demokratų partija turi Šveicarijos bankuose slaptas sąskaitas, į kurias jau ne vieni metai plaukė sumos nuo biznesmenų už paslaugas gaunant gerus valstybinius užsakymus. Apie tas financines machinacijas žinojo tik Helmutas Kolis ir jo artimiausi partiečiai (tiesa, apie tai dar nuo 1983 metų žinojo ir užsienio žvalgyba Stasi). Skandalas buvo didžiausias, apie tai skambėjo visame pasaulyje. KDS tada nebuvo valdančia partija ir valdžia niekaip su šituo nepasikeitė. Tik H.Kolis su savo draugais iš politikos turėjo pasitraukti. Atsivėrė kelias į valdžios viršūnes dėl Angelos Merkel. Kai 2005-jų rinkimuose KDS laimėjo, šansas buvo panaudotas: Merkel tapo Vokietijos kancleriu. Kitose šalyse tokios permainos opozicinėse partijose nelabai ką domino. 2000-siais net jokių skilimų šioje partijoje nebuvo – tokių, pavyzdžiui, kaip Čekijoje 1997 metais su Vaclavu Klausu, kur buvo lygiai tokios pačios machinacijos.
Nors tegul ir skaitysime šitą skandalą su finansinėmis machinacijomis KDS partijoje kaip politinę krizę – vistiek problema „politinės tuštumos“ Vokietijoje lieka neišaiškinta. Kodėl ten šešis metus (1994-1999) nebuvo jokio politinio gyvenimo – kada kitose šalyse tas gyvenimas virte virė?! Kokia gi čia „politika“ kai valdžios klausimai sprendžiami taikiai ir tyliai, per parlamento rinkimus - jokių sprogimų, užmušimų ir baisių demaskavimų pačių aukščiausių valdininkų! Viskas eina nuobodžiai ir visiems įprastai: jeigu daugumai pasirodė, kad valdžia dirbo užtektinai gerai - balsuos už ją. O jeigu dirbo blogai, tai balsuos už opoziciją.
O gal susijungusioje Vokietijoje visai nebuvo čekistinės mafijos – ir viskas dėl to ir ėjo taikiai ir tyliai? Gali gi padorioje demokratinėje šalyje apsieiti be tarpmafijozinių grupių, tų purvinų žaidimų ir kovų už valdžią? Gal ir be reikalo mes čia aistras kuriame ir drumsčiame vandenį…
Na gerai – daleisime, kad Vakarų Vokietijoje spectarnybų mafijos nebuvo, nebuvo niekada. Ir po susijungimo su VDR Stasi agentai taip ir nesugebėjo organizuoti absoliučią federacinės valdžios ir Bundestago kontrolę.
Bet kaip tuomet su VDR – ten irgi niekada čekistinė mafija neviešpatavo? Ten nebuvo totalinio jos viešpatavimo? Tokios išplėstos slaptos spectarnybų agentūros visuose visuomenės sluoksniuose, kokia buvo VDR, niekada nebuvo jokioje kitoje pasaulio šalyje!
Jeigu Lenkijoje ir Čekijoje nuo kiek laikų valdžia buvo užsienio žvalgybos KGB mafijos rankose – kodėl gi Vokietijos demokratinėje respublikoje, kuri buvo svarbiausiu mūsų užsienio žvalgybos forpostu, viskas darėsi kitaip?!
Ar gali skaitantis šią knygą nors minutę pagalvoti, kad VDR buvo nepriklausoma, suvereni šalis, o Stasi nebuvo mūsų KGB padaliniu? Jeigu gali, tai mes patartume mesti skaityti (rasite ką nors lengvesnio ir įdomesnio).
O jeigu, vistik, Rytų Vokietijoje buvo mūsų čekistinė mafija – tai po susijungimo su Federatyvine Vokietija ji negalėjo staiga dingti, išgaruoti. Stasi agentūros liustracija ėjo tik formaliai ir paviršutiniškai, kaip ėjo buvusiose VDR kaimyninėse šalyse, Lenkijoje ir Čekijoje. Gal Vokietijoje buvo tik daugiau išorinės, demonstruojamos veiklos. Vokiečių liustracija apėmė ne tik aukštus valdininkus, apėmė beveik visus valstybinius tarnautojus. Šalino nuo darbo visus, kai paaiškėdavo buvę ryšiai su saugumo tarnybomis: policininkus, mokytojus, vaikų darželių auklėtojas ir t.t. 90-jų pradžioje ginė iš darbo net laiškanešius, buvusius slaptus Stasi agentus. Šis rodomas „stukačių“ masei negailestingumas buvo tik priedanga dėl svarbių mafijos figūrų, net jau demaskuotų. Stasi agentų.
Pateikiame vieną gana ryškų tos liustracijos pavyzdį.

VYRIAUSIO VDR DVASININKO ISTORIJA
Manfredas Štolpė. Nuo 1962 metų buvo vyriausiu VDR protestantų evangelikų vadovybėje. Visiems, rodos, aišku kas buvo prie socializmo religinių organizacijų vadovybėje. Reikėjo būti slaptos policijos superagentu, kad dešimtis metų tokiai įstaigai vadovauti!
Štolpė tokiu superagentu ir buvo – Stasi vadovai jį statė labai aukštai, negailėjo jam brangių dovanų. Taip, 50 metų jubiliejaus proga čekistai jam padovanojo 1599 metų spausdinimo Bibliją. Stasi archyvuose buvo rastos tų dovanų sąskaitos. Jas spaudoje paviešino. Visos dovanos buvo gana brangios - po kelis tūkstančius markių. Tuose archyvuose buvo aptiktas ir slaptas pačio saugumo ministro Milkės įsakymas, kuriuo Manfredas Štolpė apdovanojamas medaliu „ Už nuopelnus“ (Verdienstmedaille der DDR).
Po 1989 metų demokratinės revoliucijos Štolpė įstojo į socialdemokratų partiją – ir 1990 m. lapkričio mėn. paėmė į savo rankas federalinės Brandenburgo žemės valdžią. Tai viena iš penkių federalinių žemių į kurias buvo padalinta visa VDR teritorija (dabar Vokietijoje viso 16 žemių).
Greitai specialios komisijos pradėjo išlikusių Stasi archyvų tyrimus – ir iš ten prasidėjo platus slaptų agentų demaskavimų srautas. VDR Saugumo ministerijoje „nematomo fronto karius“ vadino Inoffizieller Mitarbeiter (sutr. IM) – „neoficialus darbuotojas“. Per visus metus buvo užverbuota 250 tūkstančių VDR piliečių.. Tai tik pilnateisiai piliečiai, kurie gaudavo už paslaugas kokį tai atlyginimą – neskaitant taip vadinamus „patikėtinius“ ir Stasi „operatyvinius kontaktus“: apie šiuos žemiausio rango agentus jokios statistikos nėra ir jų skaičius niekam nežinomas. Dažniausiai naudojamas visų rangų Stasi agentų skaičius tai pusė milijono. Vienas buvęs Stasi pulkininkas kalbėjo apie 2 milijonus., bet jis turėjo omenyje visus, kas nors kartą saugumą „informavo“. (viso 1990 metais VDR buvo 16 milijonų gyventojų).
Bendrai paėmus su tais Stasi „patikėtiniais“ gana keista istorija. Lenkijoje ir Čekijoje tokių slaptų žemiausio lygio agentų skaičius buvo paviešintas gana tiksliai – ten ėjo visų rangų liustracija, nuo žemiausių ligi aukščiausių. O Vokietijoje dabar dedasi būk tai slaptos agentūros to žemo lygio visai nebuvo, jeigu užsimenama tai tik apie Stasi agentūros „elitą“ - t.y. IM, „neoficialūs darbuotojai“. Susidaro įspūdis, kad Vokietijos valdžios sąmoningai užmiršo apie kitus slaptus agentus – už akių juos reabilitavo, lyg tai iš humaniškų principų.
Jau 1991 metais paaiškėjo, kad tų Stasi „neoficialių darbuotojų“ pilna naujai išrinktuose landtaguose (parlamentuose) ir visų penkių federalinių žemių (buvusioje VDR teritorijoje) valdžioje. Prasidėjo valymai, kurie tęsėsi ligi 1994 metų. Trijose federalinėse žemėse buvo demaskuoti kaip slapti agentai net premjerministrai – tarp jų ir Manfredas Štolpė. Du premjerai galų gale prisipažino dirbę dėl Stasi ( tęsėsi tyrimas ilgai) ir atsistatydino. Tik ne Štolpė – jis toje situacijoje parodė save tikru puikiai užsigrūdinusiu superagentu! Na ir kuratoriai iš saugumo jo bėdoje nepaliko – slaptai jam padėjo. Greičiausia tai visa ir nulėmė, speciali Brandenburgo landtago komisija ilgai tyrė, diskutavo ir visiškai Štolpę išteisino, įrodymų jo bendradarbiavimo su Stasi nesurado. Nei slaptas saugumo ministro įsakymas, nei brangios nuo Stasi dovanos nieko nereiškia, jeigu nėra asmeninio pareiškimo apie bendradarbiavimą. Tai reiškia, kad Štolpė niekada nebuvo Stasi „neoficialiu darbuotoju“ !
Matome, kad vokiečių čekistai tikrai svarbių agentų asmenines bylas savo archyvuose nepaliko…
Keliems metams po šios istorijos praėjus du deputatai iš landtago speckomisijos, kuri tyrė premjero Štolpės veiklą, patys buvo demaskuoti kaip Stasi agentai. O kiek jų ten buvo iš tikro, nežino niekas! Mes tik galime tvirtai pasakyti: ne visi tos komisijos deputatai buvo „stukačiais“ – kai kurie mėgino kliudyti pilnam Štolpės išteisinimui. Jiems tai baigėsi dideliais nemalonumais. Pateikiame įvykių su deputatais, kurie stengėsi pašalinti Štolpę iš valdžios, kroniką (http://www.stasiopfer.com/stolpe.html):
1992 m. rugpiūtis – apiplėštas deputato Erchardo Noiberto butas.
Rugsėjo 7 d. – Noibertas papuola į avariją. Vėliau buvo rasti kuo tai specialiai sugadinti ašies mechanizmai. Laimei, niekas nenukentėjo.
Spalio 11 d. – Giunteris Nookė papuola į avariją. Jo mašina greitai važiuojant be jokios priežasties staiga pasuko į šoną nuo kelio. Nookė sužeistas.
Lapkričio 9 d. – vėl autoavarija. Šį kartą deputato Liutco Tormano mašina staiga nulėkė nuo kelio ir papuolė į medį. Tormanas žuvo.
Kaip matome, čekistai savo veiksmus įvairinti nesistengė…
Šį sykį susidoroti su labai jau užsispyrusiais deputatais padėjo net toks labai jau paprastas mašinų sugadinimo būdas – Manfredas Štolpė galų gale buvo išteisintas ir liko Brandenburgo premjerministru .
Mes čia taip pat matome, kad toli ne visi landtago deputatai buvo Stasi „stukačiais“, buvo ten ir padorūs žmonės – bet jie liko vieniši, išsklaidyti ir nieko negalėjo padaryti su čekistų SISTEMA.
Jeigu šitą tikrą bažnytinį „stukačių“ būtų gynę tik Rytų Vokietijos politikai – galima būtų suprasti, ko norėti iš buvusios totalitarinės valstybės piliečių! Bet juk ir Vakarų Vokietijoje Štolpę staiga stipriai palaikė: pačiu kritiškiausiu momentu už jį stojo VFR prezidentas Richardas Vaiczekkeris ir buvęs kancleris Helmutas Šmidtas…
Įdomu tai, kad dar 1992 m. gegužės mėn.pats Štolpė prisipažino turėjęs pastovius kontaktus su Stasi atstovais – jis tik neigė davęs pasižadėjimą su saugumu bendradarbiauti. Kad pateisinti savo draugystę su slapta policija, jis panaudojo tada (ir visada) paplitusį posakį: „Dėl galimybės dirbti žmonių labui tokioje valstybėje kaip VDR kartais reikia eiti į kompromisą!“ O bendrai, tai jis nieko neskundė ir niekam blogo nepadarė…
Toliau Štolpės politinė karjera jau tęsėsi be ypatingų sukrėtimų. Ištisus 12 metų jis buvo Brandenburgo valdžios viršūnėje. O 2002 metais jam davė transporto ministeriją jau federalinėje kanclerio Šrioderio valdžioje. Tik 2005 metais, kai socialdemokratai pralošė rinkimus, Štolpė ministro postą paliko, vietos Angelos Merkel valdžioje jam jau nebuvo. Matyti, kad ir be jo naujoje valdžioje užteko kas atstovaus šimtų tūkstančių Stasi agentų interesus!
Klausimas: dėl ko kam tai reikėjo demaskuotą stukačių – dvasininką visomis jėgomis laikyti paviršiuje ir stumti į pačias valdžios viršūnes? Juk Vokietijoje buvo begalės tų nedemaskuotų slaptų agentų - galėjo tą Štolpę pakeisti kitu! Čekistai dažniausiai taip ir daro… Galbūt, reikalas tame, kad Štolpė jau buvo taip labai čekistinei mafijai svarbus demokratinėje valstybėje: kaip nebūtų nuostabu, bet jis ir dabar lieka vienu iš populiariausių rytinėje Vokietijoje politikų. Ir tik savo asmens savybėmis, nes didelių nuopelnų per 12 valdymo metų Brandenburge neužsitarnavo: kaip ir visoje buvusios VDR teritorijoje masinis nedarbas, ekonomikos griuvimas, … Dvasininkijos ierarchai moka padaryti įspūdį, šitame jie profesionalai. Ir Manfredas Štolpė moka laikytis, gerai kalba – puiki charizma. Dėl rinkėjų daugiau nieko ir nereikia! Demokratinėje šalyje tai labai ir labai svarbi ir reta politiko kokybė. Pavyzdžiui, dabartinis kancleris Angela Merkel negali pasigirti tokiu rinkėjuose populiarumu. Asmeninis jos reitingas daug žemesnis už KDS partijos, kuriai ji vadovauja, reitingą. Jeigu Vokietijoje būtų tiesioginiai kaip JAV prezidento rinkimai, jai niekada nebūti valdžios viršūnėje. Matyti, frau Merkel turi kažkokias kitas slaptas savybes, kurių dėka į patį valdžios viršų ją ir išstūmė…
Tai tokia buvo tada Vokietijoje „liustracija“. O kuo ji geresnė už Lenkijos ar Čekijos „liustraciją“? O skirtumas visgi buvo. Ir Lenkijoje ir Čekijoje buvusius saugumo generolus niekas ir pirštu nepalietė. Nors juos ir teisė, bet jie kaip tai sugebėjo išsisukti (du metai sąlyginio – tai visai niekis dėl tokios vilkinės šuneivos). O Vokietijoje Stasi viršininkas Erichas Milkė gavo šešis kalėjimo metus! Užsienio žvalgybos viršininką Markusą Volfą irgi teisė, kai tik gįžo iš Rusijos.
Apie tragišką šių geriausių broliškos VDR liaudies atstovų likimą mūsų patriotiški tinklapiai liejo tiesiog upes graudžių ašarų…
O visas Internetas keikia prezidentą Gorbačiovą už sutikimą sujungti tas dvi Vokietijas ir kad nepareikalavo jokių teismų VDR vadams. Kancleris Kolis būtų sutikęs su betkokiomis sąlygomis. Iš stambiausių VDR vadovų teisman papuolė tik pirmas CK sekretorius Erichas Chonnekeris. Mus jis visai nedomina – tegul ziuganoviečiai jo karčią dalį apgailioja. Partiniai VDR šulai pertvarkymo laikais nieko nereiškė. Jeigu jau mūsų prezidentas Gorbačiovas buvo tik čekistinės mafijos žaisliuku, tai apie tarybinę marijonetę Chonnekerą nėra ko ir kalbėti. Geriau mes pereisime prie svarbesnių figūrų – prie Stasi vadovų. Pradėsime kalbą nuo vyriausio pagal laipsnį ( ne pgal reikšmę) – VDR saugumo ministro armijos generolo Milkės.

DINOZAURAS IŠ STALINIZMO EPOCHOS
Ne dažnai šioje knygoje susitinkame su tokiais eksponatais, tiesiog iš mezozojo „Juros periodo parko“ – ir ne taip dažnai mums papuola vartyti gilesnius istorijos sluoksnius. Yra prasmė kiek smulkiau susipažinti su Stasi vadovo Milkės politine biografija – dviem žodžiais čia mažai ką pasakysi!
Erichas Milkė. Gimė 1907 metais! Darbininkų šeimoje Berlyne. Komunistas dar nuo 20-jų metų. Mėgino dirbti partinėje žurnalistikoje, nesigavo ( nemokėjo rašyti). Jo tikras pašaukimas kitoks: organizacija „Partinė savigyna“ ir mūšiai gatvėse su nacistais. 1931 metais buvo apkaltintas dviejų Berlyno policininkų užmušimu. Bėgo iš Vokietijos į Tarybų Sąjungą. Ten Milkė baigė Kominterno karinę mokyklą, ten liko.(nuo 1934 m.) mokyti kitus. Pas mus 1935 metais prasidėjo masinės represijos: pradėjo nuo buvusių trockistų ir kitų partinių opozicionierių, o vėliau griebdavo kas papuolė. O jau 1937 metai tai tikrai masinės šnipomanijos psichozės metai - tada areštavo ir naikino vien už tai, kad kas nors iš giminių buvo užsienyje. Galima įsivaizduoti kas buvo daroma su tikrais užsieniečiais, kuo jie bebūtų, net užsitarnavusiais komunistais ar pogrindininkais! Komunistai emigrantai buvo sušluoti visi, laisvėje palikta tik po kelis asmenis kiekvienai kompartijai (matyti, pats draugas Stalinas parinkdavo – dėl būsimo auginimo, taip sakant).
Bet Milkė išsprūdo, jam gerai pasisekė: 1936 m. rugsėjo mėn. jį pasiuntė į Ispaniją. Tuo jis išsigelbėjo nuo tikros pražūties, visi jo pažįstami vokiečiai komunistai, likę SSSR ,1937 – siais buvo areštuoti. Ispanijos kare irgi buvo pavojinga, bet šansų išlikti ten buvo daugiau. Palyginus su Maskva! O Milkė Ispanijoj kariavo toli ne priešakyje, jis tik skaitėsi 11-osios interbrigados štabe. Tarnavo gi kontržvalgyboje. Yra patikimi to karo dalyvių liudijimai, maždaug tokie: „ mes fronte kariavome – o Milkė užnugaryje trockistus ir anarchistus šaudė!“
Kas link anarchistų tai reikia truputį paaiškinti. Ispanijoje tai nebuvo tie mūsų pilietinio karo anarchistai - banditai, kurie daugiausiai tik plėšikavo. Ispanijoje anarchistai-sindikalistai fronte laikėsi griežtos disciplinos, o vietovėse, kurias jie kontroliavo, veikė totalitarinė valdžia. Bet vistiek … jie buvo kitos ideologijos – dėl to mūsų „kariniai patarėjai“ juos nelabai mylėjo…
Galima įsivaizduoti kaip mūsų čekistai elgėsi su vietiniais trockistais iš marksistinės darbininkų partijos.
Kai kurie istorikai tvirtina, kad šitame pilietiniame kare respublikonai pilnai galėjo frankistus pergalėti - jeigu ne mūsų čekistai, kurie vadovavo respublikonų saugumui ir pradėjo 1937 metais kovą su trockistiniais „liaudies priešais“, kuri masiškai ėjo Tarybų Sąjungoje. Viskas prasidėjo nuo „trockistinio Barselonos sukilimo“ 1937 m. gegužės mėn. 1 d. Tas sukilimas iš tikro tai buvo tik saugumo specoperacija dėl aktyvistų iš darbo partijos likvidacijos. Juos tūkstančiais areštavo, kankino, šaudė. Rašytojas Džordžas Oruellas tais 1937 metais ten irgi buvo, viską matė savo akimis dalyvaudamas tos ispanų marksistinės partijos apsaugoje (pats Oruellas vos tik bėgdamas iš Ispanijos išsigelbėjo). Aišku, tokios užnugario skerdynės negalėjo nepaveikti ir frontą, duodamos frankistams nemažą persvarą.
Na, o kaip su Erichu Milke? Frankistams 1939 metų kovo mėn. pergalėjus čekistas Milkė su kitais respublikonais iš Ispanijos bėgo į Prancūziją. Ten jis kaip tai nuo lagerių internuotiems išsisuko ir nelegaliai emigravo į Belgiją. Kas su juo vyko toliau, mes pasinaudosime citata iš rusų Vikipedijos: „Kada vokiečiai 1940 metais pradėjo per Belgiją prancūzų kampaniją, jis bėgo į Prancūziją, kur laikinai buvo internuotas. Vėl sugebėjo dingti ir gyveno ten su svetima pavarde, būk tai latvis - emigrantas Richardas Chebelis. Dirbo kirtėju miškuose. Dalyvavo Pasipriešinimo Sąjūdyje. 1943 m. gruodžio mėn. vokiečių valdžia buvo suimtas, bet nedemaskuotas ir prievarta mobilizuotas į Todto karinių statybų organizaciją. Ten dirbo įtvirtinimų statyboje ištisus metus, o 1944 m. gruodžio mėn. sugebėjo pabėgti ir pateko į sąjunginių kariuomenių belaisvę“
Čia abejonę kelia tik jo dalyvavimas „Pasipriešinimo Sąjūdyje“ – dalykas tame, kad jokiuose šaltiniuose ši pogrindinė kova nepasitvirtina. Panašu, kad karo metais Milkė galvojo tik apie save ir vedė kovą už savo asmeninį išlikimą, kas jam ir pavyko. Nors vėliau mėgo pūsti miglas sapie jo karo metų kovas su fašizmu.
1945 m. birželio mėn. Milkė jau tarybinėje okupacinėje zonoje ir kaip užsitarnavusį komunistą jį skiria vadovauti policijai. O po VDR sudarymo 1950-siais jis jau saugumo ministro pavaduotojas. Nuo 1957 m. saugumo ministras – ir buvo jis Stasi vedliu ligi 1989 metų lapkričio 7 d., kada VDR likvidavosi komunistinis režimas.
Ką čia pasakysi, generolas Milkė ne tai kad ilgai slaptai policijai vadovavo (32 metus išbuvo tokiose pareigose), bet SIAUBINGAI ILGAI. O, jeigu pripliusuoti tuos metus kai jis buvo vienu iš aktyviausių spectarnybų organizatorių, kurios iš nieko kilo nuo 1949 metų, tai gausis, kad jis visus 40 metų vadovavo Stasi. Kiek visko šiuo laikotarpiu visur buvo. Ir tarybinėje imperijoje buvo ir sukrėtimai ir įvairios kolizijos.. Ir visi tarybiniai vadai laikė Milkę tame kovingame priešakiniame poste! Toks ilgametis politinis gyvavimas, nuo Stalino ligi Gorbačiovo pertvarkymų, reikalauja paaiškinimo – kaip tas galėjo būti?! Suprantama, nėra ką kalbėti, kad generolas Milkė galėjo taip ilgai užimti aukščiausią spectarnybų Stasi viršininko postą tik su sąlyga absoliučio paklusniausio pildymo visų tarybinės valdžios įsakymų. Bet šito, aišku, buvo mažai: ištikima tarnyba vienam tarybiniam vadui toli ne visada turėjo patikti sekančiam. Labai jau atsakingas buvo Milkės postas ant pačio priešakinio tarybinės imperijos krašto. Mūsų vadai į tokius postus skirdavo ką nors iš „savo žmonių“, taip saugiau… Mes galime pasiūlyti tik tokį paaiškinimą generolo Milkės neskendamumui per visas tarybinės imperijos valdžių permainas: buvo kokia-tai jo begalinės amžinos ištikimybės labai patikima garantija. Ir matosi čia tik vienas variantas: centraliniame partijos komitete ir saugume žinojo kokią-tai baisią paslaptį iš seno komunisto Milkės praeities - ir Maskvoje seife saugiai laikė tokį kompromatą, kuriuo bet kada jį buvo galima paversti į smulkias dulkeles. Galėjo tai būti įrodymai, kad jis Prancūzijoje buvo gestapo užverbuotas - o gal ir kita, nemažiau svarbi informacija.
Tais laikais skirdami kadrus dažnai vadovaudavosi tokiais metodais. Sankciją skirti Milkę VDR saugumo ministro pavaduotoju galėjo duoti tik draugas Stalinas – skirdamas į aukštus postus jis mėgo tokiu būdu naudotis. Stalinas mokėjo naudotis suteršta politine biografija kaip geru valdymo svertu: jeigu pavaldiniai kiekvieną minutę drebės iš baimės – jie dirbs gerai! Daug galima rasti tam pavyzdžių. Generaliniu prokuroru Stalinas laikė gerai žinomą A.Višinskį, kuris anksčiau buvo menševikų eilėse. Maža to, jis 1917 metais būdamas Petrogrado prokuroru davė įsakymą sugauti „vokiečių šnipą Leniną“. Arba, pavyzdžiui, Tėvynės karo herojus maršalas Govorovas – tas būdamas caro karininku visais pilietinio karo metais kariavo su „raudonaisiais“ Kolčako pusėje.
O senus dar priešrevoliucinius bolševikus 1937 metais beveik iki vieno sušaudė – jie naujai epochai jau netiko.
Einame toliau. Reikėjo pačią valstybę, kur Milkė vadovavo saugumui, likviduoti, kad jis pasitrauktų iš Stasi viršininko posto! 1989 m. lapkričio mėn. Rytų Vkietijoje totalitarinė valdžia buvo nuversta, visiškai taikiai, be jokių kraujo praliejimų. Milkę nuo posto nuėmė ir net sulaikė. Neilgam!
Paskui buvo demokratiški rinkimai ir į valdžią atėjo liberalai su krikščioniu demokratu Lotaru de Mezjeru priekyje.
Po to jau 1990 metų rudenį abi Vokietijos susijungė. Prasidėjo Stasi archyvų tyrimai. Pasirodo, kad tas krikščionis demokratas Mezjeras buvo „neoficialiu VDR saugumo darbuotoju“. Saugumo ministerijos archyvuose rasti jo už gautus atlyginimus parašai. Buvo demaskuotas dar vienas paskutinės VDR valdžios ministras. Tarp kitko, šitoje „stukačių“ valdžioje pressekretorium dirbo Angela Merkel - bendradarbiavime su Stasi nebuvo demaskuota ir jos politinė karjera kilo aukštyn.
Greitai po Vokietijos suvienijimo Erichą Milkę areštavo ir teisė. Šito žiauraus gestapininko bijojo ir nekentė Rytų Vokietijoje visi, net aršiausi komunistai. Visi jo areštu buvo patenkinti. Bet labai jau džiaugtis nebuvo kuo. Erichą Milkę teisė tik už senus nusikaltimus. Už policininkų užmušimą 1931 metais – daugiau už nieką! Kas link visų kitų nusikaltimų, tai oficialiai buvo pareikšta, kad nebuvo kuo jo kaltę įrodyti. Gavosi, kad žmogus 40 metų vadovavo pačiai nusikalstamiausiai ir žiauriausiai totalitarinės valstybės organizacijai – o teisti jį visai nėra už ką, jeigu tik už kokius senus jaunystės griekus. Vokietijos federatyvinės respublikos valdžia galėjo Milkės teismą padaryti nauju „Niurnbergo procesu“ ir teisti už visus totalitarinio rėžimo nusikaltimus. Bet to jiems visiškai nereikėjo. Vietoje to jie sudarė teisinį farsą: Milkė gavo 6 metus kalėjimo už vienintelį savo gyvenime gerą darbą – už dviejų nacių iš Berlyno policijos nužudymą.
Čia reikia kiek paaiškinti tuos 30-jų metų pradžios gatvių mūšius tarp komunistų ir nacių šturmuotojų.. Ypatingai žiaurūs susirėmimai vyko Berlyno gatvėse, kur nacistų partijos gauleiteru buvo Gebbelsas. Tai jo, daktaro Gebbelso lozungas: „ Mums reikia pergalės gatvėse – tada mes ir rinkimuose laimėsime!“ Ta programa galų gale buvo realizuota: nacistai įsiviešpatavo daugumos Vokietijos miestų gatvėse dar toli prieš Hitlerio atėjimą į valdžią 1933 metais. „Pašaliniams“ jau buvo neįmanoma gatvėse mitinguoti ar organizuoti demonstracijas. Tiktai šturmuotojai kolonomis su savo vėliavomis – ir nemėgink prieš juos, teroras. Pati nacių partija nebūtų taip greitai tuos gatvių mūšius su komunistais laimėjusi, jeigu šturmuotojams nebūtų padėjusi policija. Ypatingai nacius palaikė Berlyno policija, tiesiog šaudydama komunistines demonstracijas. Pavyzdžiui, daug žuvusių buvo 1930 metais gegužės pirmosios demonstracijoje. O 1931 m. rugpiūčio 8 d., kada policija, vaikydama „nesankcionuotą“ demonstraciją, nušovė du komunistus, kompartijos vadovybė nutarė policijai atkeršinti.
Ir tada Erichas Milkė dar su dviem kovotojais ant rytojaus užėmė poziciją gatvių sankryžoje laukdami tų „tvarkos tarnų“.
Tarp kitko, nacių mūšiai su komunistais tada ėjo daugiausiai tik gatvėse – dar nebuvo šiandieninės praktikos užmušinėti iš pasalų laiptinėse ar net šeimose. Nebuvo ir šaulių nuo stogo, automomobilių minavimo. Buvo tik „doros“ atviros vyriškos „akis į akį“ laukinių Vakarų stiliaus muštynės. Tai ir Milkė nešovė policininkams į nugarą, riktelėjo pačiam vyriausiui: „Ė tu, kiaulės Snuki!“ (taip tą pravardžiavo) – ir tik tada šovė. Buvo trys policininkai, o komunistų realiai tik du, trečias saugojo iš tolo užpakalyje ir susirėmime nedalyvavo. Vienas sunkiai sužeistas policininkas visgi sugebėjo atsakyti šūviais …
Praėjo 60 metų ir Milkę už tą nusikaltimą teisė, spauda buvo pilna tų dviejų policininkų gailesčio verksmų. Kaip gi – juk „Kiaulės Snukis“ turėjo tris vaikus, jie liko našlaičiais! Vaikų, aišku, gaila. Tik žurnalistai pamiršta, kad tiems policininkams jau 1933 metais švietė kelias į gestapo viršūnes. Gestapo Šefas Mülleris buvęs policininkas iš Bavarijos – tame gestape daug buvo iš policijos. Tai tie profesionalai policininkai mokė kitus gestapininkus, kas padarė šią organizaciją tikrai pavojinga – kiti naciai temokėjo kankinti ir karti.
Dar tokis įdomus klausimėlis: 90 – siais metais jau nebuvo jokių to nusikaltimo liudininkų – kaip gi vokiška Temidė apėjo įrodymų stoką? Labai paprastai: ji pasinaudojo sena nacių 1934 metų teismo proceso medžiaga. O tada liudijo po gero liudininkų „apdirbimo“. Kai kas bandė abejoti ar galima tikėti tais nacių laikų liudijimais. Jie nesuprato, kad Milkę reikia sodinti už betką. Net už gatvės nevietoje perėjimą - tik niekaip ne už jo darbus Stasi viršininko poste!
Ir kaip tik generolo Milkės kabinete buvo rasta to seno teismo proceso medžiaga – jis ją sentimentaliai laikė kaip savo jaunų dienų relikviją…
Kodėl gi vokiečių teisėsauga užsiiminėjo tada tokiais palyginant niekais - vietoje to, kad veikti pagal savo pareigas ir teisti Milkę už tai, už ką tikrai reikėjo? Mums atrodo, kad kitaip Vokietijos teisėsaugos organai daryti ir negalėjo. Negalėjo teisti Milkę už nusikaltimus Stasi, nes būtų reikėję sodinti į teisiamųjų suolą beveik visus generolus iš VDR saugumo. Niekam nesinorėjo tokį baisų širšių lizdą judinti. „Kitas Niurnbergas“ nebuvo niekam reikalingas, nei vokiečių valdžiai, nei, dar labiau, mūsų čekistinei mafijai.
Dar pora žodžių prieš temos pabaigą. Abejotina, ar gali 82 metų amžiaus žmogus realiai slaptai policijai vadovauti. Vykdyti tik atstovaujančias funkcijas, išdidžiai sėdėti prezidiumuose jis gali kiek nori – o jau tikrai vadovauti kasdien tokiai neprastai organizacijai?
Mes laikomės tokios versijos: turbūt Milkė 80 – siais metais jau saugumo ministru buvo tik dėl akių. Realiai vadovavo Stasi kas tai kitas – pavyzdžiui, užsienio žvalgybos viršininkas Markus Volfas. Na o Milkė buvo tik dekoratyvinė širma – gali būti, čekistinė mafija jį ministro poste prilaikė specialiai, kad būtų ką po suvienijimo pasodinti! Dėl šito generolas Milkė tai idealus atpirkimo aukai kandidatas…
Iš kalėjimo jį paleido pirma laiko, 1995 metais. Mirė 2000 metais, dagyvenęs ligi 93 metų amžiaus.
O Stasi užsienio žvalgybos viršininkas generolas Volfas sėdėjo tik 11 dienų – jam davė tik sąlygiškai…
Čia mes truputį sustosime, apie Vokietiją dar bus sekančioje knygos dalyje. Bet nors keliais žodžiais grįšime prie mįslės – kodėl sujungta Vokietija niekaip neatitinka čekistinės mafijos klanų kovų schemai?
Jeigu jau skaitydami patys supratote kame reikalas - jums „užskaita konspirologijoje“!
Dėl visų kitų pasakysime: nėra jokios mįslės – Vokietijoje tik vienas čekistinės mafijos klanas, jam nėra su kuo kovoti.
Pasakysime iš anksto: Vokietijoje po susivienijimo be konkurencijos vyrauja „šeimyninė“ KGB-CŽV mafija, Bušų - Klintonų – Obamų klanas. Apie tai mes nuodugniau dar pakalbėsime – o čia tik priminsime, ką rašėme anksčiau apie Čekiją. Ten ėjo kalba apie slaptus BND agentus slušovickos mafijos viduje, kurių pagalba tie prekiautojai ginkluotėmis Vokietijos teritorijoje darė visokias kriminalines aferas. Ir mes tada priskaitėme slušovicką mafiją kaip tik „šeimyniniam“ KGB-CŽV klanui.
Tiesa, kiti čekistinės mafijos klanai nenorėjo visai be mūšio atiduoti Vokietiją – 90-jų pradžioje politiniame gyvenime buvo kai kokios kolizijos ir skandalai. Bet jau nuo 1994 metų – tyla, kovos baigėsi. Apie veikimą Maskvos KGB klano Vokietijoje neturime jokių žinių.- taip atrodo, kad jo ten niekada ir nebuvo. Bet Piterio klanas KGB-GMŽV 90-jų pradžioje bandė nors ką tai Vokietijoje turėti, į kur tai pranikti, užimti „placdarmą“, tiktai nieko jie nepasiekė. Vėliau, 1999 metais buvo sudaryta strateginė sąjunga dviejų proamerikietiškų spectarnybų klanų ir tada „Piterio“ klanas atnaujino (šitas tęsiasi ir dabar) pastangas įsitvirtinti Vokietijos ekonomikoje. Gali būti dėl to ramus politinis gyvenimas baigėsi – vėl skandalai, įvairios kolizijos.
Apie tai bus kalba kiek vėliau. O pakol kas dėkojame už dėmesį.
2009.06.13 Olegas Grečenevskis

MŪSŲ „DEMOKRATINIO“ REŽIMO IŠTAKOS
Skirsnis 41

Tęsiame vokiečių temą. Visa tai, ką mes rašėme apie Vokietiją, galima skaityti tik ilgoka temos įžanga – ir tik dabar pradėsime pokalbį apie svarbiausią, apie užsienio žvalgybą Stasi.
Terminą „čekistinė mafija“ mes naudojame tik dėl sutrumpinimo, o jeigu tiksliau, tai kalbos eina daugiausiai apie UŽSIENIO ŽVALGYBOS MAFIJĄ. Dalykas tame, kad mafijozinės spectarnybų grupuotės po gerų stumdymūsi ir muštynių formavosi užsienio žvalgybomis, kurios persvėrė kontržvalgybas, kaip JAV, taip ir Tarybų Sąjungoje. Tas pat buvo ir sąjungininkų spectarnybose. Visur užsienio žvalgyba tampa spectarnybose svarbiausia ir pirmiausia dėl to, kad ji jau kiek metų turėjo reikalus su tarptautiniais narkotrafikais, narko- ir nelegalia ginklų prekyba. O ten dideli pinigai…
Logiška kalbą apie užsienio žvalgybą Stasi pradėti nuo ilgalaikio viršininko ir svarbiausio kūrėjo – generolo Volfo. Markus Volfas nebuvo nei pirmu, nei paskutiniu VDR žvalgybos viršininku. Bet prieš jį ir po jo viršininkais buvo tokios pilkos figūros, kad apie juos nėra ką kalbėti. Ir mūsų tikslas ne pilna Stasi istorija. Mus domina tik tarptautinė čekistinė mafija ir jos patys ryškiausi atstovai.
GERIAUSIOS PASAULYJE ŽVALGYBOS VIRŠININKAS
Taip iš tikro buvo – su tuo sutinka dauguma ekspertų. Aišku, JAV ir Tarybų Sąjungos žvalgybos skaičiumi buvo kelis kart didesnės ir savo agentūrų tinklu aprėpė visą pasaulį. Žvalgyba gi VDR veikė siauresnėje erdvėje, bet tiksliau ir efektyviau.
Kas link gerai žinomo Izraelio Mossado, tai, nors ir turi ši žvalgyba daug pozityvaus, ji perdaug jau išgirta pasaulio spaudoje. Dėl žvalgybos arabų šalyse aukšto meistrumo dar nereikia. O tie daugelio islamo teroristų žudymai visame pasaulyje, kuriais Mossadas pagarsėjęs, nors žiūrint iš šalies ir vaizdingi, dėl specialisto tai labai grubus ir purvinas darbas. Nekalbant apie tai, kad kovose su terorizmu jie skatina jaunus musulmonus arabus eiti kankinių ir herojų keliais.
Neteisėti kovos metodai toli gražu neefektyviausi!
Žvalgyba pirmiausia turi savo priešus užverbuoti, o ne žudyti. Jeigu kartais tai ir tenka daryti, geriau veikti be triukšmo, imituoti savižudybę, staigią ligą ar nelaimingą atsitikimą. Stasi veikė tik tokiais būdais. Ši spectarnyba nemėgo save reklamuoti, veikė be triukšmo ir skandalų pasaulio spaudoje. Dar reikia prie tų gerų savybių pridėti didelį žvalgybos palengvinimą – jiems nebuvo kalbos barjero. Jie dirbo beveik tik Vakarų Vokietijoje, nors slaptus agentus turėjo ir kitose kapitalistinėse šalyse. Užverbuodavo dažniausiai Vokietijoje, bet jų buvo nedaug.
Ligi 70-jų metų pradžios VDR neturėjo diplomatinių ryšių su vakarų šalimis, ji nebuvo pripažinta kaip atskira valstybė. O be legalios žvalgybos sunku apsieiti, sunku organizuoti nelegalią. Vėliau, kai atsidarė vakaruose ambasados, žvalgyba Stasi mėgino reikalus pataisyti, bet jiems nelabai tas sekėsi, nors, tiesą sakant, nelabai to ir reikėjo.Tarp tarybinio žvalgybų bloko Stasi turėjo savą seniai apgyventą sritį - nelegaliai dirbo beveik tik vakarinėje Vokietijoje. Na bet jau čia tai jie dirbo fundamentaliai, užmetė tokį agentūros tinklą, kokio nė viena pasaulio žvalgyba neturėjo niekur ir niekada. Kiek slaptų agentų tame tinkle buvo, niekas nežino. Tik žinoma, kad dabar ten jų tūkstančiai. Tarptautiniame tinklapyje galima surasti didelius skaičius (30 arba 50 tūkstančių slaptų agentų), bet jais tikėti pagrindo nėra, tai tik spėliojimai. Tiek agentų užsienio žvalgybai visai ir nereikalinga. Šimtai tūkstančių slaptų agentų reikalingi totalitarinės valstybės saugumo tarnyboms, jiems reikia nuolat sekti savo piliečius. Svetimoje gi šalyje žvalgyba nesidomi ką kalba ar galvoja atskiri žmonės.
Net, jeigu nuo informacijos rinkimo pereiti prie pilnos valstybės kontrolės, betkokiai spectarnybai užteks kelių tūkstančių slaptų agentų – tik reikia juos turėti tikrai svarbiose valstybės vietose. To ne taip jau lengva pasiekti, bet panašu, kad VDR užsienio žvalgyba daug padarė kaip tik šia kryptimi. Viena tik žinoma tikrai: slapti Stasi agentai buvo Vakarų Vokietijoje visose, kurios kuo nors buvo svarbios, įstaigose, žinybose, organizacijose… Vėliau tie agentai buvo išaiškinami visur – federalinėse ministerijose ir žemių valdžiose, visose Bundestago frakcijose ir visų stambių partijų vadovybėse. Suprantama, Stasi agentai buvo taip pat ir stambiose privačiose korporacijose ir VFR bankuose. Didžiausią gi įspūdį sudaro tai, kad Stasi sugebėjo įsitvirtinti visose VFR spectarnybose – visuose lygiuose, neišskiriant net tų tarnybų vadovybę. Kai vakarų vokiečiai apie tai sužinojo, tai savą žvalgybą ir kontržvalgybą pradėjo vadinti „Stasi filialais“ – ir tai nebuvo tik juokai!
Net pats buvęs Stasi žvalgybos vadovas generolas Volfas duodamas interviu prisipažino. Jis maždaug taip išsireiškė: „Kai kuriose šalyse mes neturėjome diplomatinių atstovų – na, ten mes žvalgybą vedėme naudodamiesi bendradarbiais iš BND Vakarų Vokietijos pasiuntinybėse – jie dirbo ant mūs!“. Matome, kad kai kuriose sferose Vokietija susivienijo daug anksčiau nei tas įvyko oficialiai.
Ir tai, kad Stasi žvalgyba nuo informacijos rinkimo palaipsniui perėjo į tiesioginį kišimąsi VFR politikoje, seniai buvo žinoma. Pavyzdžiui, Vakarų Vokietijoje buvo didelis skandalas kai paaiškėjo, kad Stasi nedavė Bundestagui nušalint kanclerį Brandtą. Ir tai buvo padaryta balsais dviejų deputatų iš opozicijos, kuriuos papirko visai nebrangiai (davė jiems po 50 tūkstančių markių). Ir kancleris Brandtas toliau tęsė „įtampos Europoje sumažinimo“ politiką.
Apie panašius VDR žvalgybos pasisekimus ir pasiekimus Vakarų Vokietijoje galima kalbėti daug ir ilgai - geriau imsimėse tiesiog už jos įžymiausio viršininko biografijos.
Markus VOLFAS. Gimė 1923 metais. Jo tėvas Fridrichas Volfas – rašytojas, komunistas, žydas – turėjo 1934 metais iš Vokietijos emigruoti. Išsikėlė į Tarybų Sąjungą.
Po kelių metų prasidėjo dėl politinių emigrantų baisūs laikai, dauguma buvo sunaikinta, bet dėl Volfų 1937 metai praėjo laimingai, areštų šeimoje nebuvo. Pats Markus (vadino jį ten Michailu) tada buvo mokyklinio amžiaus ir saugumą niekuo nedomino. O tėvas, suprasdamas pavojų, iškeliavo į Ispaniją, kur dirbo karo žurnalistu. Lik tėvas Maskvoje – tikriausiai būtų represijų neišbėgęs. Tada čekisto karjera dėl „Michailo“ būtų buvus neįmanoma, o taip jo anketa liko švarutėlė. Dar keli metai ir jis jau elitinėje Kominterno žvalgybos mokykloje, kur buvo ruošiami agentai dėl užfrontės. Toje mokykloje žvalgo profesijai ruošė metus laiko. Kartu su Volfu mokėsi vaikai įžymių komunistų emigrantų. Markus čia susipažino su Tito ir Toljati sūnumis. Bet po mokyklos baigimo Volfą į priešo užnugarį nesiuntė – vietoje to jį pasiuntė dirbti radiostotyje, kurioje ėjo propagandinės laidos vokiečių kalba (kuratorium, aišku, buvo saugumas). Kodėl karo metais Markus Volfas netapo žvalgu, tiksliai nežinoma. Pats jis aiškino, būktai labai daug tos mokyklos išleistinių užfrontėje žūdavo – o, kai frontas stabilizavosi, tarybinė valdžia nusprendė saugoti tą „auksinį Kominterno jaunimą“: jų pokario Europoje prireiks dėl socializmo statybų. Ir 1945 metų gegužės mėn. Markus Volfas jau Vokietijoje.
Dirba „Berlyno radio“ korespondentu. Niurnbergo procese jis atstovauja tą radio stotį. Suprantama, kad tai tik priedanga - ten jis dirbo dėl tarybinės žvalgybos. Nors pats jis tame neprisipažino – būktai tada dirbo „švariu žurnalistu“.Tai bendra buvusių Stasi vadovų pozicija – jie niekada nebuvo slaptais mūsų užsienio žvalgybos agentais. Nieko panašaus: jie bendradarbiavo su KGB, tai tikrai buvo, tik kaip lygus su lygiu, kaip sąjungininkai!
Ir pirmoje eilėje jiems rūpėjo savos šalies interesai, t.y. VDR…
Tarp kitko, Volfas nuo 1939 metų oficialiai tarybinis pilietis – pareiškimą su pilietybės atsisakymu jis padavė tik 1949 metais, ir tai tik mūsų vadovybei įsakius.
Kai 1949 metais sudarė valstybę VDR, Volfą permetė organizuoti naujos socialistinės šalies užsienio žvalgybą. Iš pradžių jo postas gana kuklus – tik skyriaus vadovo padėjėjas. O 1952 metais staiga jį paskiria vadovauti visai VDR užsienio žvalgybai – kada jam dar tik 29! Šį karjeros šuolį jis niekada nekomentavo: iššaukė į partijos CK – ir paskyrė.
Nors, tiesą sakant, užsienio žvalgyba Stasi 50-jų pradžioje buvo visai mažutė ir tik darė savo pirmus žingsnius - niekas tada net negalvojo koks plėšrūnas gali išaugti iš šio naujagimio!
Atsistatydino savo iniciatyva 1986 metais – vadovavęs užsienio žvalgybai 33 metus.
Viskas ką mes rašėme anksčiau apie baisiai ilgą Stasi viršininko generolo Milkės politinį gyvavimą galima pilnai pakartoti ir dėl generolo Volfo: jis irgi darbavosi tokiame atsakingame poste nuo Stalino ligi Gorbačiovo.
Nors Volfas tada buvo tik saugumo ministro pavaduotoju, formaliai - ministro Milkės pavaldiniu, mums abejotina, kad jis buvo „generolo Milkės žmogum“. Pilnai galėjo būti visai atvirkščiai (ypatingai paskutiniais VDR metais). Beje, tas nieko nekeičia, nes jie abudu dirbo tiesiog dėl KGB užsienio žvalgybos. Volfo atsistatydinimas 1986 metų pabaigoje atrodo gana keistai. Ir ne amžiuje reikalas, Milkė buvo vyresnis 15 metų., bet apie pensiją nė negalvojo.Su sveikata pas Volfą irgi jokių problemų nebuvo – jis po to dar pragyveno 20 metų.Ir nebuvo stambių konfliktų su VDR vadais, tik pusmetį atgal jam davė generolo-pulkininko laipsnį. Pats Volfas savo netikėtą atsistatydinimą aiškina taip: jis būktai matė tada, kad VDR reikalingos liberalinės reformos, o draugo Chonnekerio valdžia manė visai atvirkščiai – nieko šioje sistemoje keisti negalima! Šitie principingi nesutarimai ir buvo pagrindinė atsistatydinimo priežastis (jis daug kartų pabrėždavo, kad niekas jį nuo posto nestūmė). Jis pats nusprendė išeiti į pensiją ir ten rašyti atsiminimus.
Pas mus kita jo išėjimo į pensiją versija: greičiausiai generolas Volfas nusprendė palikti postą kai sužinojo apie mūsų čekistinės mafijos planus po trijų metų organizuoti Rytų Vokietijoje „demokratinę revoliuciją“ ir sujungti su VFR. Jeigu jis būtų likęs tame poste, buvo reali grėsmė atsidurti po suvienijimo kartu su Milke už grotų. Tai mažiausia grėsmė. Juk tada niekas nežinojo kuo gali baigtis ta „revoliucija“. Kas, jeigu įkaitus minia pradės čekistus kabinti ant gatvių žibintų, kaip Vengrijoje 1956-siais.Taip kad nedelsiant atsistatydinti – tai buvo pirmas Volfo žingsnis pasiruošti tam Vokietijų sujungimui. O antru žingsniu buvo jo knyga „Der Trojka“, kurios vieša publikacija buvo 1989 metais. Knygoje jis griežtai kritikavo stalinizmą ir labai gyrė Gorbačiovo „perestrojką“. Generolui Volfui čia galima tikėti, jau kas kas, o jis tai jau Vokietijoje geriausiai (neskaitant Stasi viršininko Milkės) žinojo stalinizmą . Knyga greitai tapo populiaria ne tik Vokietijoje, bet ir kitose Vakarų šalyse. Generolas Volfas tapo beveik svarbiausiu disidentu ir kovotoju už pertvarką Rytų Vokietijoje. Ypatingai tas buvo ryšku partinės šalies vadovybės reakcinės pozicijos fone, ji buvo kategoriškai prieš „viešumą“ ir demokratines reformas.
Trečią žingsnį Volfas žengė 1989 m. lapkričio 4 d. Jis tada išėjo į masinę demokratijos šalininkų demonstraciją Berlyne. Mėgino net mitinguojančiai miniai kalbėti, bet nepasisekė, minia nušvilpė tą kovotoją už demokratišką socializmą iš Stasi. Neišėjo generolui Volfui tapti demokratinės revoliucijos vadu – pasirodė, kad liaudies idiotizmas vistik turi ribas.
Suprantama, Stasi vadai tuojau surado tinkamesnius demokratinio sąjūdžio lyderius – ir revoliucija iš po saugumo kontrolės neišslydo. Ir kiek tai visuomenės pasitikėjimui „taškų“ generolas Volfas savo kovomis už demokratiją prisigraibė - į kalėjimą nepapuolė, nors nuo to buvo visai netoli. Dar vienas įdomus jo biografijos momentas. Jis rašė, kad norėjo išeiti į pensiją dar 1983 metais, tada jo dėl ko tai neatleido. Jį paliko „dėl darbų perdavimo“. Tai visiškas absurdas, niekas niekada tris metus reikalus neperdavinėja, net tokius painius kaip Stasi žvalgyboje. Mūsų versija kiek kitokia. .Galimas daiktas, kad mūsų čekistai sprendimą pertvarkyti tarybinę imperiją priėmė dar 1983 metais, kada valdžią į savo rankas paėmė buvęs KGB pirmininkas Andropovas (1982 m. lapkričio mėn.). Sužinojęs čekistų planus generolas Volfas ir suskubo paduoti atsistatydinimo raportą. Bet Andropovas greitai sunkiai susirgo ir 1984 metų vasario mėn. mirė. Po jo valdžią davė nelabai guviam partokratui Černenkai. Reikėjo dar metus palaukti, kol čekistai pasodins ant sosto Gorbačiovą. Po to dar metai ligi Černobilio, o pertvarkymą vis nepradeda, čekistinėje mafijoje vis abejonės ir dvejojimai – kol amerikiečiai nenusmukdė naftos kainas! Taip trys metai ir prabėgo. Ir tik 1986 m. lapkričio mėn. atėjo dėl Volfo laikas „perduoti reikalus“ ir sėsti rašyti knygeles. Pilnai gali būti, kad jis pagal čekistinės mafijos užduotį aktyviai ruošė VDR „demokratizaciją“ ir dviejų Vokietijų sujungimą – juk dėl to reikėjo labai daug ką organizuoti.. . Darbo buvo daug, bet už tai paskiau viskas praėjo greitai ir sklandžiai, be jokių „ekscesų“. Nors neapsiėjo ta revoliucija ir be nuostolių: trys Stasi general-majorai 1990-jų pradžioje nusižudė (oficiali versija). Visi trys buvo ne iš užsienio žvalgybos, tai buvo regioninių saugumo valdybų viršininkai. Vėliau buvo hipotezė , kad juos likvidavo patys čekistai ruošdami Vokietijos suvienijimą. Mes duosime dar savo prielaidą, kad tie trys generalai galėjo būti iš Maskvos KGB klano ir proamerikietinio čekistinio klano scenarijui netiko… Buvo tada ir daugiau tarp Stasi darbuotojų gana keistų „nusižudymų“. Bet tai jau kita istorija – geriau grįšime prie Volfo biografijos.
Generolas Volfas 1990 metais vėl emigracijoje, aišku, Tarybų Sąjungoje. Bet ten buvo neilgai, po 1991 rugpiūčio pučo turėjo grįžti Vokietijon. Ten jį areštavo ir 11 dienų palaikė už grotų. Draugai surinko reikalingą sumą ir jis buvo paleistas su užstatu. Paskui ilgai tesėsi teismas, kol galų gale 1997 metais davė 8 metus sąlyginiai. Taip kad daugiau kaip tos 11 dienų jam sėdėti neteko.
Būdamas pensijoje daug rašė, dažnai duodavo interviu… . Pragyventi iš pensijos buvusiems saugumo darbuotojams buvo gana sunku, nes VFR valdžia jiems pensiją davė lygią tik pusei minimalios. Knygos su atsiminimais duodavo gerą uždarbį ir Volfas laikėsi neblogai. Kiek vėliau ir pensiją pakėlė.
Mirė Volfas 2006 lapkričio mėn. išgyvenęs 84 metus.
Dar pateiksime mūsų skaitytojams vieną svarbų užsienio žvalgybos darbuotoją – pulkininką Šalk-Golodkovskį. Karinis laipsnis lyg ir nedidokas, bet jo rankose 23 metus buvo visas Stasi užsieninis „biznis“. Tai 170 prekybinių firmų užsienyje ir pačioje VDR. Šita čekistinė Sąjunga vedė nelegalią prekybą su Vakarais, apie tai mes ir pakalbėsime.
Slapta Stasi užsienio prekybos sąjunga Kommerzielle Koordinierung, t.y. „Komercinė koordinacija“, kurią čekistai trumpai vadino KoKo, atsirado dar 1966 metais, bet apie ją niekas negirdėjo ir nežinojo ligi pat VDR likvidacijos. Lyg tai juokingas pavadinimas, bet, gali būti, tai parodija su pasityčiojimu iš gerai žinomos CoCom - Coordinating Committee for Multilateral Export Controls. Šis vakarų koordinacinis komitetas visą laiką dėl čekistinės Golodkovskio firmos buvo pats didžiausias priešas - jis sekė, kad uždraustos dėl eksporto į socialistines šalis prekės į ten nepatektų. (Pasirodo, kad ir vokiečiai humorą neblogai supranta).
Nuo pradžios ligi pabaigos firmai KoKo vadovavo Šalk-Golodkovskis. Paskyrė jį užsienio prekybos ministro pavaduotoju, tai formaliai. O dirbo jis tiesiog pagal Stasi vadovų užduotis. Tokį svarbų postą užėmė būdamas tik 34 metų amžiaus.
Firma KoKo darė tai, ką negalėjo daryti paprastos prekybinės firmos. Mes aptikome kai kurią informaciją, kad ji kaip tai lietėsi ir narkoprekybos, bet ką nors smulkiau sužinoti nepavyko. Atrodo, kad visuose informacijos šaltiniuose šia tema veikia tabu. Suprantama, rašyti apie veiklą BND narkoprekyboje valdžia neleis, BND reputaciją reikia saugoti. Bet kodėl negalima kalbėti apie jau gana senus kriminalinius komunistinių spectarnybų nusikaltimus?! Čia matosi didelis skirtumas tarp Vokietijos ir JAV masinės informacijos . Jungtinėse Valstijose tema „Kokainas ir CŽV“ jau daug metų nieko nestebina. Tai beveik kasdieninė tema. Ten visai kita situacija: už valdžią kovoja du spectarnybų mafijų klanai. Jie ir demaskuoja vieni kitus. O Vokietijoje tokių kovų nėra.

Taip kad, mes turime susilaikyti nuo kaltinimų KoKo narkoprekyba. Galimas daiktas, kad tuo užsiiminėjo kokia tai kita Stasi struktūra. O Gladkovskio firmoje ir be to buvo begalės problemų:
1. Svarbiausiu firmos uždaviniu , dėl kurio pradžioje ir buvo sudaryta firma, tai uždraustų prekių iš Vakarų importas. Buvo organizuotas didelis fiktyvių firmų tinklas. Tarp uždraustų prekių įvairios aukštos technologijos, mikroelektronika ir kitos strateginės prekės iš CoCom sąrašo. Gladkovskis į tarybinę imperiją iš NATO šalių slaptai gabeno ir daug ką iš ginkluočių.
2. Tvirtą valiutą Gladkovskio firma gaudavo įvairiais keliais. Nemažas sumas sudarydavo Vakaruose prekiaudami antikvariatu ir meno kūriniais.
O iš kur dar galėjo rytų vokiečiai gauti tą valiutą? Pramoninės VDR prekės Vakarus visai nedomino – naftos šaltinių, spalvotųjų metalų irgi nėra. Tiesa, daug kam iš trečiojo pasaulio šalių reikėjo ginklų. Bet toli ne visi turėjo valiutos. Ir beveik visi „nacionalinio išsilaisvinimo frontai“ ginklus gaudavo iš tarybinės imperijos dovanai. VDR valdžia naudojosi kuo galėjo, net prekyba žmonėmis. Už gerą sumą išleisdavo į Vakarus net savo sėdinčius kalėjimuose disidentus. Yra ir tos prekybos statistika: 5 milijardai markių už 34 tūkstančius išleistų politkalinių.
Ir išeina, kad valiutos gauti reikėjo eksportuoti uždraustus daiktus senoviško porceliano, bronzos ir pan. Nors ir netaip jau daug po tarybinės okupacijos Vokietijoje liko brangaus antikvariato, meno išdirbinių – vistik kas tai išliko, ne visus dar „trofejus“ savo laikais išvežė. Stasi vadovai nusprendė šią klaidą ištaisyti! Tik slapta prekyba vakarų aukcionuose numizmatinėmis kolekcijomis čekistams per metus atnešdavo milijoną markių.
3. Už dalį surinktos valiutos KoKo čekistai Vakaruose pirkdavo dėl partinės nomenklatūros visokias prestižines prekes (nuo buitinės elektrotechnikos ligi brangių automašinų). Rodos, tokiais nesudėtingais rekalais galėjo užsiiminėti paprastos prekybinės firmos – matyti, čekistai mėgo vaišinti nomenklatūrą iš savo rankų. Na ir, kad mažiau kas tą žinotų, iš konspiracijos sumetimų.
4. Sąjunga KoKo ginklais prekiavo visame pasaulyje. Gaila, kad apie tai labai mažai kas žinoma. Dokumentai apie Stasi veiklą šioje srityje ligšiol pilnai nepaviešinti. Nors oficialiai ir neuždrausta, bet diskutuoti šia tema Vokietijoje nepriimta.
5. „Komercinė koordinacija“ pagal VDR partinės vadovybės užduotį finansavo Vakarų Vokietijos kompartiją. Maždaug 60-70 milijonų markių į metus. Čekistai gi dėl socializmo Vakaruose nuo savęs išklodavo netaip jau daug, tik apie 15 milijonų. Pagrindinė dalis ėjo iš Centralinio komiteto SVVP partijos kasos. Stasi vadovybė nelabai mėgo mėtyti pinigus į balą…
6. Sąjunga KoKo dalyvavo ir slaptame perpumpavime VDR ekonomikos pinigų į Vakarus. Kiek jų buvo perpumpuota niekas tiksliai nežino – ekspertai įkainuoja 30 – 50 milijardų markių. Tik žinoma, kad kasmet iš KoKo į Vakarus tekėjo apie 3 milijardų srovė.
Nedidelė šių išvežtų lėšų dalis vėliau teko Demokratiško socializmo partijai – tai buvusi VDR kompartija. Tos partijos vadovybėje beveik visi buvę slapti Stasi agentai – ir ten niekas net po demaskavimo į tai nekreipė dėmesio. Kairioms partijoms į tokius menkniekius buvo nusispjauti. Taip susiklostė, kad šita čekistinė partija tapo Vokietijoje turtingiausia – ji gavo 2 milijardus markių.
Aišku, KoKo čekistai dirbo vakaruose ir žvalgybos srityje – pavyzdžiui, jie padėdavo užverbuoti vietinius verslininkus. Visą čekistų „komerciją“ vedė užverbuoti slapti agentai. Ir ne tik „komerciją“ – aktyviai vedė ekonominę žvalgybą.
Pagrindiniu informacijos apie „Komercinę koordinaciją“ šaltiniu dėl mūsų tapo Bundestago speckomisijos ataskaita. Ši speckomisija 1991-94 metais kaip tik tyrė čekistinės KoKo veiklą Vakarų Vokietijos teritorijoje. Internete surasti oficialią ataskaitą mums nepasisekė, ten randame tik „Alternatyvią ataskaitą“ (“Abweichender Bericht”) nuo opozicijos, sudarytą tos komisijos nare Ingrida Köppe iš „žaliųjų“ partijos.
Tai gana fundamentalus darbas – 170 puslapių tik vienų faktų. O išvados tai tiesiog eretiškos, jos negalėjo patekti į oficialią Bundestago komisijos ataskaitą:
1. Federalinė valdžia apie kriminalinę čekistinės sąjungos KoKo veiklą Vakarų Vokietijoje viską žinojo, ligi smulkmenų.
2. VFR valdžia niekada net nemėgino šitai Stasi „komercijai“ nors kaip tai kliudyti.
Apie kriminalinę KoKo veiklą gerai žinojo visos VFR spectarnybos – ir žvalgyba ir kontržvalgyba. Ir sunku būtų 25 metus nuslėpti tokio masto aktyvią, tiesiog verdančią, veiklą! Neskaitant daugybę fiktyvių firmų vakaruose, tiesioginiai pulkininkui Šalk-Golodkovskiui priklausė kelios dešimtys prekybinių firmų VDR su virš 3000 darbuotojų. Ir tik trečdalis buvo Stasi agentais. Na bet jau tų firmų vadovais tai buvo vien „neoficialūs darbuotojai“ ir kadriniai žvalgai. Kai kurie tų firmų valdytojai tapo dvigubais agentais, perverbuotais už gana gerus pinigus VFR spectarnybomis. Jie reguliariai duodavo labai daug informacijos – taip kad VFR spectarnybos žinojo visas tos čekistinės prekybos schemas, žinojo dažnai net sąskaitas, kuriomis KoKo naudojosi Šveicarijos bankuose.
Daug svarbios informacijos buvo gauta iš perbėgėjų – dar daug metų prieš demokratinę revoliuciją.
Perbėgėjų buvo ne vienas, net keli iš valdančiųjų KoKo, aišku, daug žinantys, su gerais svarbių slaptų dokumentų priedais.
Ingrida Köppe suskaitė net 15 tokių „šaltinių“ tik VFR kontržvalgyboje – ir maždaug tiek užsienio žvalgyboje BND. O dar buvo ne vienas „dvilypis“ iš KoKo, dirbantis dėl amerikiečių CŽV.
Tiesa, kai 1991 metais į VFR spectarnybų rankas papuolė Stasi archyvai, tai paaiškėjo, kad mažiausiai trys tų čekistinių firmų „dvilypių“vadovų tapo tokiais pagal Stasi vadovybės užduotis, su jos sutikimu: archyvuose buvo rastos ataskaitos, kurios buvo rašomos po kiekvieno su vakarų spectarnybomis kontakto.
Bet toli ne visi dvilypiai agentai iš KoKo apgaudinėjo savo vakarų kuratorius, trys buvo 80-siais metais suimti ir gana griežtai už šnipinėjimą nuteisti. Nors sėdėjo visai neilgai, po Vokietijos suvienijimo juos iš kalėjimo išleido. Dėl kitų Stasi žaidėjų tie verbavimai ir perverbavimai, galimas daiktas, baigdavosi ne taip laimingai. Köppe suskaitė 9 mįslingas tarp prekybinių VDR firmų vadovų ir vakarų verslininkų, kurie dirbo su KoKo, mirtis 1972-1989 metų laikotarpyje. Kažkoks tai didelis tame čekistų versle mirtingumas: savižudybės, autokatastrofos, staigūs širdies priepuoliai… Vienas verslininkas, pagal oficialią versiją, per langą išpuolė. Keli rasti negyvi – namuose, viešbutyje ar savo firmoje. Ir tik vienas oficialiai skaitosi „nužudytas nežinomais asmenimis“ – jo lavonas rastas plastikiniame maiše. Niekas nežino už ką juos „nugalabino“: galbūt jie mėgino apvogti savą čekistinę mafiją, galbūt juos kuo tai įtarė.
Taip ar kitaip, bet VFR spectarnybos visada gerai žinojo apie „Komercinės koordinacijos“ veiklą.
Tų spectarnybų viršininkai reguliariai siuntė raportus federaliniai valdžiai. Pati kontržvalgyba pagal įstatymus teisės veikti neturėjo – į tai turėjo kaip tai reaguoti kitos ministerijos, žinybos.
Įdomiausia tai, kad į tuos oficialius pranešimus nebuvo jokios reakcijos, VFR valdžia tylėjo arba prasidėdavo begaliniai tarp įvairių federalinių žinybų biurokratiški susirašinėjimai. Nesunku susigaudyti kodėl taip federalinė valdžia elgėsi. Vakarų Vokietijoje partneriais KoKo buvo ne tik fiktyvios prekybinės firmos bet ir gerai žinomos didžiulės korporacijos, kurios aktyviai bendradarbiavo su prekiautojais iš VDR užsienio žvalgybos.
Ingridos Köppe ataskaitoje atskirame skyriuje (psl. 122-124) aprašyti santykiai KoKo su gerai pasaulyje žinoma firma-koncernu Siemens. Čekistai per savo fiktyvias firmas pirkdavo šiame koncerne pačius moderniškiausius kompiuterius, kurių eksportas į komunistinio bloko šalis buvo griežtai uždraustas. VFR valdžia kiek sujudo1989 metais kai BND pranešė apie slaptas dviejų mikroelektronikos gamybos fabrikų statybas, kurias vedė VDR teritorijoje vakarų firmos ir kad Šveicarijos firma Intrac Lugano stato tuose fabrikuose aukštų technologijų įrangą. Ta šveicariška firma priklausė Ottokarui Germanui, kurį dar 1963 metais užverbavo VDR užsienio žvalgyba. Ir nuo tų laikų jis teikė čekistams neįkainuojamas paslaugas. Per jį VDR valdžia slaptai vedė prekybą su frankistine Ispanija. Tais laikais socializmo šaliai prekiauti su fašistais buvo politiškai nepriimtina. Germanas 1964 metais su diktatoriaus Franko broliu Madride sudarė bendrą prekybinę firmą. Gaila, kad ataskaitoje nėra nė žodžio kuo ta firma slaptai prekiavo (ginklais?). Tai kodėl gi VFR valdžiai taip nepatiko tų fabrikų statybos? Matyti, vakarų vokiečiams nesinorėjo, kad VDR pati gamintų kompiuterius, vietoj to kad slaptai pirktų dvigubai-trigubai brangiau pas juos. Nežiūrint į valdžios susirūpinimus, fabrikų statyba ėjo savo keliu. Juokingiausia tai, kad tie fabrikai buvo perduoti ekspluatacijai jau po Vokietijos susivienijimo – ir tapo valdžios nuosavybe!
Gaila, kad ataskaitoje mažiausiai kreipiama dėmesio pačiai dėl mūsų įdomiausiai KoKo veiklai – nelegaliai prekybai ginklais. Apie tai tik labai trumpai keliose vietose. Iš tos informacijos mums pasirodė įdomūs kai kurie faktai: pasirodo, karo tarp Irano ir Irako metais (1980-1988 m.) VDR valdžia ginkluotes pardavinėjo abiems kariaujančioms šalims. Irakui ginklus legaliai ir atvirai teikė oficiali firma ITA – o Iranui – slaptai čekistinė firma IMES iš KoKo sąjungos. Mes nuo savęs sakysime, kad to karinio konflikto metu ir NATO teikė ginklus į abi puses.
Prekybinės firmos iš čekistinės sąjungos KoKo sėkmingai pergyveno Vokietijos susivienijimą ir dabar tęsia savo verslus. Daugumą firmų išpirko už juokingai mažus pinigus (kartais 20 kartų mažesnius realios kainos) tų firmų valdytojai. Dabar tie Stasi stukačiai įsitaisę puikiai, dauguma milijonieriai, gyvena prabangiose vilose ir t.t.Ir visa tai ėjo griežtai laikantis įstatymų. Po susivienijimo jie negalėjo mokytojauti, dirbti laiškanešiais… Privatus verslas uždraustas dėl jų nebuvo, daryk ką nori…
Tiesa, po 1990 metų kai kas nemalonumų turėjo. Kai ką iš firmų valdytojų teisė už nelegalią prekybą ginklais. Bet teismo sprendimai buvo visiškai švelnūs, duodavo metus – kitus sąlyginiai ir visiškai nedideles baudas. Pats KoKo viršininkas Šalk-Golodkovskis gavo metus sąlyginiai ir 100 tūkstančių baudos.
Savo ataskaitą Köppe baigė tokia išvada (psl.162): darbuotojai iš Stasi sąjungos KoKo po VDR saugumo ministerijos lividavimo sudarė „naujas slaptas struktūras“ (neue Geheimstrukturen) šešėlinės ekonomikos srityse. Mes tas naujas slaptas betkurios valstybės saugumo struktūras knygoje paprastai vadiname čekistine mafija.
Nuostabu, kaip toki žmonės išvis galėjo papulti į Bundestagą! Mus sudomino kaip tai galėjo atsitikti – ir štai kas paaiškėjo: Ingrida Köppe – paprasta bibliotekininkė iš VDR. Demokratinės revoliucijos metu ši labai energinga dama veikė gana aktyviai – ir su revoliucijos banga 1990 metais per rinkimus papuolė į VDR parlamentą (vėliau tas parlamentas automatiškai įėjo į Bundestagą) pagal „žaliųjų“ partijos sąrašą. O po tos ataskaitos 1994 metais jos politinė karjera baigėsi, daugiau ją niekas niekur neišrinko. Ji pasimokė teisės kursuose ir kur tai dirba juristu.
Matyti, čekistams nereikia visus politikus verbuoti – atskiri, net ir labai įžymūs veikėjai, čekistinei SISTEMAI nepavojingi. Čekistinė mafija su laiku tuos „neagentus“ integruoja į savo struktūras arba numeta į šoną kaip nereikalingus. Tuo ar kitu būdu…
Dabar mes pereisim prie „kiečiausios“ figūros iš vakarų verslininkų, bendradarbiavusių su čekistine „Komercine koordinacija“.
MILIJARDIERIUS IŠ STASI
Graikijoje demaskavo kaip slaptą Stasi agentą vieną iš turtingiausių ir įžymiausių šioje šalyje piliečių – verslininką Sokratesą KOKKALISą. Kalbos apie tai, kad oligarchas Kokkalis anksčiau „darbavosi“ dėl VDR užsienio žvalgybos, tarptautinėje spaudoje ėjo jau seniai, nuo 1992 metų. Ilgą laiką niekas negalėjo tai įrodyti – kol 1998 metais Stasi archyvuose nebuvo rasti detalūs apie jį dokumentai. Mūsų knygoje tai pirmas milijardierius, dirbantis dėl čekistinės mafijos, mums tikrai žinoma, kad jis buvo slaptu spectarnybų agentu. Kitus mes pakol kas galime tik su didesniu ar mažesnu tikrumu įtarinėti. Sokrates Kokkalis buvo Graikijoje pagal savo turtą trečiu. 2002 metais žurnale Forbes jo turtas įvertintas 1,2 milijardo dolerių. Tiesa, tais metais jis buvo teisiamas keliais kaltinimais: šnipinėjimas prieš savo valstybę, ivairios finansinės aferos, kyšiai valdininkams ir t.t. Jo kompanijų akcijų kursas žymiai puolė – ir formaliai jau jis ne milijardierius: jo turtas įkainuojamas kukliais 900 milijonų.
Kokkalis verčiasi telekomunikacija – jo firma Intracom šioje srityje Graikijoje pirmauja. Kitas Kokkaliso verslas, galbūt dėl jo pelningiausias, tai loterijos. Kokiose šalyse tik nebuvo šio oligarcho loterijų. Lenkija, Rumunija, Nigerija, Kipras, JAV, Egiptas, Izraelis, ir t.t.
Pas mus Rusijoje Kokkalis irgi pabuvojo. Kartu su Tautine sporto federacija 1992 metais organizavo „Lotto-milijon“ loteriją. Vietoje pelno rusų iždas turėjo 15 milijonų dolerių nuostolių, Tiek Kokkalis įsidėjo sau į kišenę (priešmokos už to lochotrono įrangą). Sportininkai bandė bylinėtis, bet nieko nepešė.
Graikijos žurnalistai seniai pastebėjo tokias tų loterijų savybes: metai po metų pačius didžiausius išlošimus vis gauna loterijų organizatorių giminės ir draugai. Kita kategorija „laimingųjų“ – stambūs narkoprekeiviai, kurie tokiu būdu „plauna“ savo „purvinus“ pinigus.
Pavyzdžiui, žinomas graikų narkoprekeivis Aleksandros Angelopulos išlošė tose loterijose per du metus (nuo 2002 ligi 2004) daugiau 11 milijonų dolerių. Tai jis pats parašė mokesčių deklaracijose. Angelopulos savo verslą veda labai stambiais mastais: kai Ispanijoje 2004 metais sugriebė jo 5,4 tonos kokaino jį areštavo ir teisė.
Kas link telekomunikacijų, tai ir čia Kokkaliso versliniai interesai plėtojasi toli už Graikijos sienų. Ypatingai glaudūs jo kontaktai visada buvo su Vokietija. Iš pradžių su VDR, o kai tolą valstybę likvidavo, ir su VFR. Tai ne atsitiktinumas. Kokkalis 10 metų gyveno rytų Vokietijoje, po to kai jo šeima emigravo iš Graikijos.
Jo tėvas, Petros Kokkalis, pagal profesiją gydytojas, buvo įžymiu komunistu: pokario komunistinėje Graikijos valdžioje buvo sveikatos apsaugos ministru. Po pilietinio 1949 metų karo pralaimėjimo valdžioje karinė diktatūra ir Kokkalisų šeima turi iš Graikijos bėgti.(Sokratesui tada buvo 10 metų). Keli metai Rumunijoje, po to – VDR. Ten Petros Kokkalis padarė gerą karjerą medicinoje: tapo profesorium, mokslinio instituto direktorium, asmeniniu pačio Valtero Ulbrichto, valstybės vadovo, daktaru. Na, o jaunas Sokrates baigė Gumboldto vardo universitetą Berlyne, įgijo fiziko-elektroniko profesiją. Internete kartais tvirtinama, kad jis dar studijų metais sudarė savo firmą dėl prekiavimo elektronika. Tai netiesa. Ten tada tikrai buvo galima užsiiminėti mažu privačiu verslu, griežtai apibrėžtose ribose – bet jau ne prekyba su užsieniu!
Nors Sokrates iš tikro užsiiminėjo kokiu tai nelegaliu prekiavimu: kontrabanda deficitinių prekių iš Vakarų Berlyno. Reikalas tame, kad jis, naudodamasis aukštomis tėvo privilegijomis, gavo VDR valdžių leidimą laisvai važinėti į kapitalistinę Berlyno dalį. Labai retai kas tokį leidimą gaudavo. Su tokiu leidimu atsiverdavo gana didelės galimybės, ypatingai kai 1961 metais pastatė „Berlyno sieną“. Na, studentas Kokkalis ir naudojosi tuo leidimu, gerokai uždarbiaudamas. Bet kartą jam nepasisekė, VDR policija grįžtant iš Vakarų Berlyno sulaikė jo mašiną, pilną kontrabandinėmis prekėmis. Mašiną su prekėmis konfiskavo, bet pats jis visai nenukentėjo. Jį nepasodino tik dėl to, kad sutiko dirbti slaptu Stasi agentu. Tai atsitiko 1963 metais sausio mėn.
1965 metais Kokkalisų šeima grįžta į Graikiją – Sokrates ir ten dirba VDR užsienio žvalgybai, kas ir padeda gana greitai turtingėti – beveik iš nieko. Grįžęs į Tėvynę Sokrates imasi už verslo – atstovauja Graikijoje kelias VDR valstybines kompanijas (RFT, Elektrotechnik). 70-ais metais Sokrates jau organizuoja lyg tai savą prekybinę firmą „Integra“, o 77-ais – kompaniją „Intracom“.Tada jau jis rimtai užsiima gamyba telekomunikacinių įrengimų ir organizuoja Graikijoje nuosavą telefono tinklą. Bet ir tada jis palaiko artimiausius verslinius kontaktus su Rytų Vokietija. – ir pirmiausia su AHB Elektrotechnik firma, kur generaliniu direktorium buvo Rolandas Vinkleras, irgi Stasi užsienio žvalgybos agentas. Kokkalis nelegaliai pardavinėjo vokiečiams įvairią mikroelektroniką ir kitas uždraustas prekes, kurioms buvo NATO šalimis nustatytas prekybos embargo – o firma Elektrotechnik priklausė čekistinei sąjungai KoKo.
Suprantama, ta slapta prekyba ėjo ne be Graikijos valdžios ir spectarnybų žinios – tai reiškia, galų gale, ir ne be žinios ar palaikymo CŽV! Tai ne atsitiktinumas, tas pat buvo ir Vakarų Vokietijoje, ten irgi niekas čekistiniam verslui KoKo nekliudė. Kad dar stipresnė būtų ta draugystė tarp VDR valdžios ir graikų valdžios viršūnių Stasi vadovai 1984 metais paprašė Kokkalisą kasmet 2 nuošimčius nuo prekių su VDR apyvartos pervesti tada valdančiai Graikijoje socialistų partijai (PASOK). Kitaip pasakius, čekistai paėmė tada ant išlaikymo buržuazinę valdžią vienos iš NATO valstybių! Kai kas netaip šią informaciją suvirškino ir Internete rašinėja būktai tie du Kokkaliso procentai ėjo graikų kompartijai. Nieko panašaus, dokumentas iš Stasi archyvo (data – 1984 m., gruodžio mėn., 18 d.) liudija, kad tos sumos ėjo tik socialistams iš partijos (PASOK). Aišku, tie 6 milijonai į metus ne tokia jau didelė suma, bet dėl neišpaikintos graikų valdžios ir tai buvo pinigai…
Tiesa, čekistinis oligarchas Kokkalis šelpė ir opoziciją – bet ir čia pagrindinę sumą gaudavo dešinioji partija „Nauja demokratija“, o komunistams tekdavo visai kapeikos. Iš Stasi dokumentų išeina, kad Kokkalis rinkimuose pašalpas socialistams, „Naujiems demokratams“ir komunistams dalydavo pagal proporciją 10:5:1.
Įdomu, kad Kokkalis tęsė graikų valdžios korumpavimą ir po VDR likvidacijos. Tik jeigu anksčiau jis papirkinėdavo graikų valdininkus dėl Stasi interesų ir už Stasi pinigus, tai jau 90-aisiais jis tarpininkavo purvinuose Graikijos valdžios ir stambaus vokiečių koncerno „Siemens“ žaidimuose. Žinoma, kad 1994 metais Kokkaliso „Intrakom“ su firma „Siemens“ sudarė konsorciumą dėl kontrakto su graikų valdžia telekomunikacijų sferoje už 200 milijonų dolerių.
Konsorciumo dalyviai greitai tą sumą gavo ir broliškai pasidalino, po pusę. Vėliau paaiškėjo, kad Kokkalio kyšis aštuoniems valdininkams sudarė 6 milijonus dolerių. Daug buvo spaudoje triukšmo, tyrimų, teismų…
Siemens vadovams į graikų aferą buvo nusispjaut – jie jau daug metų taip daro visame pasaulyje. Oficialiai per teismus VFR ir JAV pripažinta, kad viso per 10 metų (1996-2006) firma Siemens išdalino įvairioms užsienio valdžioms 1.3 milijardo dolerių. Nieką iš Siemens vadovų už tai nepasodino – tik gavo maždaug tokio pačio dydžio pabaudą. Taip kad jie ir toliau tęs tą pelningą verslą – atvirai numatydami tokias baudas savo biudžete!
Na, o oligarchui Kokkalisui tie Graikijos teismai tai visai nieko nereiškė, jam neskyrė jokių baudų, o kad pasodinti tokį dosnų žmogų tai ir kalbų nebuvo. Dar šitam „Sokratui“ iš Stasi niekas taurę su nuokana neparuošė!
Kaltinimai šnipinėjimu 2006 metais teismu irgi buvo atmesti. Internete kartais rašoma, kad Sokrates buvo išteisintas, nes trūko jo buvimo slaptu Stasi agentu įrodymų. Tai netiesa. Teisme niekas net neabejojo jo buvimu Stasi agentu. Išteisintas jis buvo visai kitu pagrindu. Graikijoje už šnipinėjimą po 15 metų jau neteisia. Teisėjai specialiai tą procesą vilkino nuo 2002 ligi 2006 metų, kada praeis tie 15 metų nuo VDR likvidacijos.
Bet čia reikia įterpti svarbią pastabą: demokratinėje Graikijoje apart oficialios teisėsaugos institutų aktyviai veikia nepriklausoma presa ir viešosios nuomonės spaudimas. Šitame visuomenės teisme Kokkalis visai pralošė. Graikijoje dėl visų jis žulikas ir buvęs Stasi agentas – nors prieš įstatymus švarutėlis!
Ir pasirodo, kad visuomenės spaudimas kaip tai veikia net ir į tokius stambius Stasi biznesmenus iš čekistų mafijos – kuo kitaip paaiškinsi kodėl tais pačiais 2006 metais Kokkalis pardavė savo telekomunikacijų verslą mūsų koncernui AFT-Sistema?! Tikriau sakant, jis pardavė 51% savo firmos Intrakom akcijų .- bet tai beveik tas pats.
Ir po to Siemens koncernui jis tapo visai nereikalingas – šitas „strateginis bendradarbiavimas“ irgi baigėsi.
Kyla klausimas: dėl ko tokiai solidžiai pasaulinio masto firme, kaip koncernas gigantas Siemens, prireikė tokios glaudžios verslo sąjungos (daėjo ligi atstovų direktorių tarybose!) su kažkokiu pusiau kriminaliniu loterijinku iš Stasi – nejaugi vokiečiai negalėjo Graikijoje surasti sau kitą padoresnį tarpininką?
Apie tai pas mus tokia hipotezė: tai padaryta neatsitiktinai – Siemens vadovams ir reikėjo turėti verslo partneriu bent kokį „biznesmeną“ iš Stasi, panašų Kokkalisui!
Iš surinktų mumis davinių išeina, kad suvienytoje Vokietijoje gavosi maždaug toks jėgų pasiskirstymas:
1. Stasi užsienio žvalgyba ir visa slapta agentūra praktiškai pilna sudėtimi (išimties neradome) dar 80-ais metais įsiliejo į tą mūsų čekistų mafijos klaną, kuris dabar sudaro vientisą klaną su amerikiečių CŽV mafija. Kitaip sakant, visa Stasi žvalgyba perėjo į „šeimyninį“ klaną KGB-CŽV.
2. Visas stambus vokiečių kapitalas ir stambūs VFR koncernai nuo senų laikų turi stiprius ryšius su Amerikos kapitalu ir finansiniais magnatais. Pagal mūsų versiją visas šitas amerikiečių kapitalas (be JAV karo pramonės komplekso) kontroliuojamas ta pačia mafija KGB-CŽV. Gaunasi, kad ir stambūs VFR koncernai ir bankai irgi „šeimyninio“ čekistų mafijos klano veiklos sferoje.
Koncernas Siemens tai patvirtina: dabartinis Siemens prezidentas austras Peteris Loešeras – išeivis iš valdytojų struktūrų, jis ten dirbo nuo 2002 ligi 2006 metų. Direktorių taryboje yra ir pilnakraujis amerikietis – jis taip pat dirbo firmos General Electric menedžeru.
Beveik visose stambiose VFR firmose direktorių tarybose yra stambaus amerikiečių kapitalo atstovai.
O iš viso šito išeina, kad kai graikų oligarchas Kokkalis 1990-ais vietoje čekistinės KoKo sąjungos pradėjo dirbti dėl koncerno Siemens – tai iš tikro niekas nepasikeitė, jis ir toliau dirbo dėl to pačio šeimininko, „šeimyninio“ čekistų klano.
Dabar mums beliko išsiaiškinti kokiu būdu Stasi užsienio žvalgyba ir KGB paėmė VFR valdžios viršūnes į savo kontrolę ir ypatingai šios šalies vadovus.
Bendrai paėmus, tai reikia pasakyti, kad suvienytoje Vokietijoje jau nebuvo tokių didelių skandalingų valstybės vadovų lygio demaskavimų, kaip, pavyzdžiui, Lenkijoje – kur du prezidentai buvo apkaltinti stipriais ryšiais su saugumu. Kitas reikalas VDR – ten buvo demaskuotas paskutinis VDR premjer-ministras Lotaras de Mezjeras. Tai šis slaptas Stasi agentas pasirašė su kancleru Koliu sutarimą Vokietijos suvienijimui.
Nors Stasi archyvuose oficialiai nieko komprometuojančio bet kurį kanclerį ar vicekanclerį VFR nerasta, visgi kai kurios abejonės spaudoje kilo. Mes mėginsime trumpai pateikti ką sumedžiojome Internete.
Reikės pradėti dar nuo kanclerio Villi Brandto, kuris VFR valdžiai vadovavo nuo 1969 ligi 1974 metų.
KANCLERIS BRANDTAS
Apie šį gerai žinomą politiką iš social-demokratų partijos Internete niekas neabejoja, dešiniuose tinklapiuose yra atviri tvirtinimai, kad Villi Brandtas jau seniai dirba KGB užsienio žvalgybos agentu su slapyvardžiu „Poliarnyk“. Bet kas iš tikro, tai ne taip jau čia paprasta ir vienareikšmiška, Brandto su KGB santykiai sudėtingi ir labai supainioti.
Villi Brandtas gimė 1913 metais Liubeke. Jaunuose metuose kaip socialistas kovoja su nacistais – kai Hitleris paėmė valdžią, Brandtas bėga į Švediją. Po karo grįžta į Vokietiją ir aktyviai įsijungia į politiką: nuo1957 ligi 1966 metų Vakarų Berlyno burmistras, vėliau ligi 1969 metų federalinėje valdžioje užsienio reikalų ministeris, o nuo 1969 metų VFR kancleris. Nuo pačių pirmų kanclerio dienų pradeda vesti labai aktyvią, tiesiog revoliucinę, įtampos Europoje sumažinimo politiką. 1970 metais jis jau nuvažiuoja su vizitu į VDR. Lig tol vakarai nebuvo VDR pripažinę valstybe. Sudaro gerus santykius ir su kitomis Rytų Europos socialistinėmis šalimis. Ir pirmiausia su Lenkija, pripažindamas naujas valstybines sienas.. Dar metai ir jam, kaip įžymiam taikdariui, suteikiama Nobelio premija. Dešinieji VFR politikai iš piktumo griežė dantimis, skaitydami jo politiką vienapusiška ir kapituliacija prieš tarybinę imperiją.
Santykiai VFR su Tarybų Sąjunga pakilo neįmanomai aukštyn. Su Leonidu Iljičium Brandtas taip susidraugavo, kad tokios draugystės tarp šių šalių vadovų nebuvo niekada. Na, dar galima palyginti su Jelcino-Kolio „družba“. Vasarą Brandtas laisvai nuvažiuodavo pasisvečiauti pas Brežnevą į Krymą, kartu Juodojoje jūroje pasimaudyti.Su kokiu skandalu jam 1974 metais prisiėjo atsistatydinti, mes jau rašėme. Istorija su jo artimiausio padėjėjo Giunterio Giljomo demaskavimu pridarė daug triukšmo, apie tai net lig šiol Internete „pakramtoma“. O pats kadrinis Stasi darbuotojas Giljomas įgijo visuose amžiuose geriausio vokiečių žvalgo reputaciją, taip kad jo žygdarbiu didžiuojasi ne tik Rytų, bet ir Vakarų Vokietijoje!
Versija apie tai, kad pats Brandtas buvo sovietų žvalgybos agentu su slapyvardžiu „Poliarnyk“, iškilo daug vėliau – kai pasirodė informacija iš taip vadinamo „Mitrochino archyvo“. Apie šį bėglį čekistą daug buvo savo laiku kalbama ir rašoma, mes čia tik priminsime, kad kai 1992 metais Vasilijus Mitrochinas pervežė į Vakarus visas, surinktas per ilgametę tarnybą PGU KGB archyve, žinias, tai nebuvo ten patys dokumentai, arba nors fotokopijos. Tai buvo Mitrochino ranka perrašytos kopijos. Nesunku suprasti vakarų spectarnybų galimybes tuo „archyvu“ manipuliuoti. Manipuliuoti kaip jiems reikėjo, ką paviešinti, o ką ir prilaikyti. O dar ir paprašyti Mitrochiną kai kuriuos dokumentus perrašyti pagal jų diktavimą! Taip kad ekspertai kiek skeptiškai žiūri į tą archyvą, nežiūrint į tai kad archyvo daviniai daug kame pasitvirtino. Buvo daugelyje šalių masinis tarybinių šnipų demaskavimas.
Kas link Brandto, tai tame „archyve“ buvo tokia informacija:
1. Karo metais Brandtas turėjo kontaktus su tarybine žvalgyba Stokholme.
2. Po karo čekistai mėgino Brandtą užverbuoti – grasino paviešinti jo ankstesnį bendarbiavimą su mūsų žvalgyba.
To „darbo“ su Villi Brandtu laiku jam ir davė dokumentuose KGB slapyvardį „Poliarnyk“ - tai nebuvo operatyvinis agento slapyvardis, o tik „darbo objekto“ pavadinimas.
3. Tuo metu užverbuoti Brandtą nepasisekė, šantažas nepaveikė, jis karo laiku amerikiečiams ir anglams irgi perduodavo kokias tai žinias. „Mitrochino archyvas“ lyg tai išsklaidė įtarimų ddebesis, gausingai susirinkusius virš jo galvos nuo 70-jų pradžios kada jis pradėjo vesti aktyvią įtampos mažinimo politiką: nebuvo Brandtas tarybiniu agentu, mėgino, bet jiems neišdegė.
Savo knygoje „Atsiminimai“ , atspausdintoje 1989 metais, Brandtas, aišku, apie tai nutyli. Ta knyga rašyta dar keli metai ligi Mitrochino perbėgimo. Bet ten vienoje vietoje (psl. 138-140) yra apie jo kontaktus su tarybine ambassada Stokholme. Pasirodo, 1944 m/ birželio mėn. į Brandtą kreipėsi vokiečių diplomatas Adam fon Trott iš pulkininko Štauffenbergo suokalbininkų grupės, prašydamas padėti susitikti su sovietų pasiuntiniu Aleksandra Kollontai. Reikalas buvo gana svarbus, ruošėsi tas žinomas pasikėsinimas į Hitlerį (1944.06.20). Sąmokslininkai stengėsi išsiaiškinti kokių pozicijų ruošiamame kariniame perversme laikysis sovietų vadovybė. Toliau Brandtas rašo taip: „Aš maniau, kad galiu tai padaryti, ir sutikau. Tiesa, aš su ta savivališka dama susitikau tik vieną kartą, bet …“ – ir t.t. Visą tą istoriją mes čia nepasakosime: po dviejų dienų fon Trottas pats nuo to susitikimo atsisakė – jis sužinojo, kad iš sovietų pasiuntinybės Švedijoje informacija pastoviai nuteka į šoną! O po nesėkmingo pasikėsinimo į Hitlerį fon Trottą areštavo – rugpiūtyje mirties bausmė.
Vienu žodžiu, kokius tai kontaktus su sovietų pasiuntinybe Brandtas visgi turėjo. Būk jis komunistu, tai nebūtų stebėtina. Brandtas komunistu niekada nebuvo, jis gana šaltai žiūrėjo į mūsų totalitarinį režimą ir į Stalino užsienio politiką. Iš visos šitos istorijos mes darome tokias išvadas: karo metais Villi Brandtas tikrai buvo glaudžiai surištas su sovietų žvalgyba. Ir pakol kas lieka pilnai pagrįsti įtarimai, kad po karo jis visgi tapo slaptu mūsų žvalgybos agentu. Mitrochino archyvas negali tai paneigti. Turint tokią chaotišką masę mūsų žvalgų pranešimų į Centrą vakarų spectarnyboms nereikia nieko falsifikuoti. Juk galėjo būti pranešimai apie nevykusį verbavimą, kodėl gi ne? O kas, jeigu dar ir dar čekistai bandė ir galų gale daspaudė? Jie tai pilnai gali, jeigu labai nori. O gal po to Mitrochinui ta informacija nepapuolė, o jei papuolė ir vakarų tarnybos nuo viešumos nuslėpė? Gali būti dėl to gana rimta motyvacija: jei Brandtas tikrai buvo slaptu agentu, tai po Vokietijos suvienijimo jis tikriausiai papuolė į proamerikietšką CŽV-KGB mafiją. Kam jį demaskuoti?
Po Brandto kancleriu 8 metus (1974-1982) buvo socialdemokratas Helmutas ŠMIDTAS. Apie šį veikėją mes daug nekalbėsime, tik priminsime kaip jis gelbėjo demaskuotą Brandenburgo žemės premjer-ministrą Stasi agentą vyriausią VDR dvasininką Manfredą Štolpę, kuris ir buvo išteisintas. Ir nereikia daugiau apie Šmidtą jokių komentarų.
Po to VFR kancleriu tapo didysis Kolis iš KDS partijos, jis suvienijo Vokietiją.

KANCLERIS KOLIS
Helmutas Kolis federalinės valdžios vadovu buvo nuo 1982 m. spalio mėn. ligi 1998 m. spalio mėn. Mes čia nekalbėsime apie visą jo politinę biografiją – mus domina tik vienas gyvenimo epizodas: afera su slaptomis KDS sąskaitomis, kurią atskleidė 1999 m lapkričio mėn. Apie tą istoriją buvo daug rašyta visoje pasaulio spaudoje, mes išskirsime tik vieną momentą.. dokumentai iš Stasi archyvo liūdija, kad Stasi užsienio žvalgyba žinojo apie Kolio sąskaitas Šveicarijos bankuose jau 1976 metais! Kolis dar ir kancleriu nebuvo. Tada jis buvo KDS partijos pirmininku (nuo 1973 m.). Nėra nieko nuostabaus, Stasi užsienio žvalgyba savo technine įranga ir skersai ir išilgai kaip su rentgenu tyrė, stebėjo, klausė visoje VFR teritorijoje. O dar dadėjus slaptų agentų tinklą – jokių svarbių politinių paslapčių nuo Stasi ir mūsų čekistų Vakarų Vokietijoje ir būti negalėjo. Pavyzdžiui, dabar žinoma, kad Stasi pastoviai klausėsi nuo 30 ligi 40 tūkstančių VFR telefonų. Stasi žvalgyba naudojosi pačia naujausia radioelektronine technika. Techninėje žvalgyboje dirbo 2400 Stasi darbuotojų. Aišku, visi Kolio pokalbiai telefonu buvo klausomi ir užrašinėjami – Stasi archyvuose buvo rasti tūkstančiai atspausdintų pokalbių. Rastas vienas Kolio pokalbis su kokiu tai Uve Liutje, kuris būdamas partijos iždininko padėjėju asmeniškai vedė tas sąskaitas ir telefonu tiesiog Koliui ir pranešdavo. Kancleris Kolis sužinojo, kad jo telefonai klausomi, tik 80-jų pabaigoje, perspėjo anglų žvalgyba. Tada Kolis pradėjo naudotis artimiausiu telefonu-automatu netoli savo rezidencijos. Bet tie irgi buvo kontroliuojami. Čekistai turėjo balso pažinimo aparatūrą ir lengvai atskirdavo kas kalba. Vienu žodžiu, Kolis visą laiką kabojo ant Stasi žvalgybos kabliuko, jai buvo žinomos visos Kolio politinės paslaptys (galbūt ne tik politinės). Ir visiškai aišku, kas iš to seka: jeigu daug metų čekistai viską apie Kolį žinojo ir jį nelietė, tai jis tikrai pasidavė šantažavimui. Kitų variantų čia nėra! Bet tai visai nereiškia, kad jis buvo tikru slaptu Stasi agentu, su operatyviniu slapyvardžiu, registraciniu numeriu – greičiausiai viso to nebuvo, šį kartą čekistai apsiėjo be visų tų formalumų.. Mes daleidžiame, kad kancleris Kolis asmeniškai tiesiogine prasme ir nedirbo Stasi žvalgybai – bet kad jis buvo priverstas įsipareigoti nekliudyti slaptai čekistų veiklai Vakarų Vokietijoje, šitame tai jau jokių abejonių nėra. O daugiau tai iš jo nieko ir nereikėjo - su kitais reikalais čekistai galėjo susitvarkyti ir patys.
Tai visgi dėl ko galų gale tos finansinės aferos buvo paviešintos ir jis negarbingai su gėda buvo nuvytas nuo partijos garbės pirmininko posto.
Tiksliai mums tai, aišku, nežinoma. Na, o hipotezių galima pasiūlyti kiek nori.
Elementariausia tai, kad jis jau persisėdėjo partinio vado poste, juk vadovavo 27 metus! Ir jau ėjo signalai iš visuomenės, kad jau reikia kelią duoti jauniems politikams, ir dar tai, kad KDS partija 1998 metais pralošė rinkimus į parlamentą. O be didelio skandalo ir aferų paviešinimo Kolis nebūtų tą postą palikęs, visas jo gyvenimo tikslas buvo tik politikoje.
Galėjo būti ir kitos tos krizės priežastys. Pavyzdžiui, komplikacija su „Piterio“ čekistinės mafijos klanu – kuris, galimas daiktas, kaip tik tuo laiku pradėjo atkakliai kovoti nors dėl mažo „placdarmo“ Vokietijos ekonomikoje. Apie dalyvavimą Vokietijos politikoje jie dar net nesvajoja – ten vyrauja „šeimyninė“ CŽV-KGB mafija. Dėl to didelio karo tarp čekistinės mafijos klanų Vokietijoje taip ir nėra - bet nuo 1999 metų pabaigos politinis gyvenimas po keturių metų tylumos suaktyvėjo. Ir pirmu skambučiu galėjo būti Kolio ir jo partinių bendražygių .aferų paviešinimas.
Dabar imsimės už vice-kanclerio Henšerio: šitą kanclerio Kolio valdžios veikėją savo laiku atvirai kaltino tuo, kad jis buvo slaptu Stasi agentu – tokio dar nebuvo nė su vienu tokio aukšto rango VFR valdininku.
VICE-KANCLERIS GENŠERIS
Hansas-Ditrichas GENŠERIS gimė Rytų Vokietijoje – po karo jis ir buvo VDR piliečiu. Būdamas 18 metų įstojo į nacistų partiją ir 1945 metais dar pakariavo Rytų fronte.generalo Venko armijoje. Jo laimei į nelaisvę papuolė amerikiečiams, o tie belaisvių ilgai nelaikydavo. Ir 1946-ais jau laisvas, studijuoja Hallės Universitete teisės srityje. 1952 metais bėga į Vakarų Vokietiją, stoja į Laisvų demokratų partiją, prasideda politinė karjera. Jau 1969 metais tampa kanclerio Brandto valdžioje vidaus reikalų ministru. Dar penki metai - jis užsienio reikalų ministras ir vice-kancleris. Jo partija sudarė koaliciją su social-demokratais ir Genšeris aktyviai veda „įtampos mažinimo“ politiką.
1982 metais spalio mėn. staigus laisvųjų demokratų politikos posūkis: subyra koalicijasu social-demokratais, sudaroma nauja – su krikščionių-demokratų partija. Skaitoma, kad šių permainų iniciatorium buvo Genšeris. Kancleris Šmidtas atsistatydina, sudaroma nauja valdžia su kancleriu Koliu. Genšeris ir šioje valdžioje užsienio reikalų ministras ir vice-kancleris.
Mes nežinome kokia buvo to staigaus posūkio prasmė - bet valdžia ilgam laikui perėjo naujai koalicijai.
Genšeris sėkmingai padėjo Koliui Vokietiją suvienyti – jo populiarumas buvo gana aukštas. Ir staiga puiki karjera trūksta. 1992 metų balandžio 27 dieną Genšeris pats atsisako aukšto posto būktai su „sveikatos pablogėjimu“. Tokia oficialia priežastimi niekas netikėjo – anksčiau jis niekada sveikata nesiskundė. O po atsistatydinimo jau 17 metų – jis gyvas ir sveikas, nors jau turi 82 metus.
Iš tikro priežastis buvo visai kita: tą pačią dieną BBC radio savo naujienose net tris kartus pakartojo pranešimą, kuriame vice-kancleris Genšeris demaskuojamas kaip šnipas. Apie tą sensaciją vieną kartą pranešė ir Prancūzijos radio. Vokietijoje gi nei spauda, nei radio, nei televizija nedavė jokios informacijos, pratylėjo. Tik beveik po trijų mėnesių žurnalas „Spiegel“ įdėjo visai trumpą žinutę (dešimt eilučių) su nevykusiu mėginimu paneigti BBC pranešimą apie jo šnipinėjimą VDR naudai.
Ten buvo rašyta maždaug taip:
Pagal buvusių Stasi darbuotojų informaciją Hansą-Ditrichą Genšerį užverbavo slaptu agentu dar kai jis gyveno Rytų Vokietijoje – tada VDR saugume jam davė operatyvinį slapyvardį „Tulpen“.
Po to, kai 1952 metais persikėlė gyventi į Vakarų Vokietiją, jis dažnai svečiavosi pas gimines ir pažįstamus Rytuose. Bet jau tada jis nebuvo slaptu Stasi agentu! Kai kurie (be pavardžių) buvę Stasi vadovai liudija, būktai asmeninė slapto agento „Tulpen‘ byla sunaikinta 80-jų pradžioje. Tai buvo padaryta dėl to, kad VFR užsienio reikalų ministrui Genšeriui nereikėjo jokių kuratorių, jis ir taip vedė neprieštaraujančią VDR tikslams politiką. Bet kas tai vistiek pasinaudojo jaunystės nuodėmėmis ir išplatino dezinformaciją apie jo darbą Stasi užsienio žvalgybai. Genšerui prisiėjo atsistatydinti – politinės diskreditacijos kampanija tikslą pasiekė.
Čia nereikia ypatingai žinoti spectarnybų darbo metodus – užtenka nors truputį sveiko proto dėl supratimo kokie tame žurnalo straipsnelyje kliedesiai.
Kaip tik dėl to, kad vice-kancleris Genšeris ir toliau visada darytų politikoje tai, kas reikalinga VDR, būtinai reikėjo tą asmeninę slapto agento bylą ypatingai saugoti kaip stiprią dėl to garantiją.
Reikia pripažinti, kad iš dalies tuose kliedesiuose galėjo būti ir tiesos. Jei čekistai jį išbraukė iš slaptų agentų sąrašų dėl partijos vadovų apmulkinimo ir slapto perdavimo „Tulpena“ nelegalioms čekistinės mafijos sandaroms. Mes tokią pačių svarbiausių agentų slėpimo tendenciją stebėjome Lenkijoje. Lechą Valensą čekistai irgi būktai „atleido savo noru“ iš slaptų saugumo agentų.
Vėliau dar buvo tokia informacija: Genšeris atsistatydino dėl JAV administracijos spaudimo- būtent amerikiečiai labai nenorėjo kad ir toliau Vokietijos užsienio politiką vestų slaptas Stasi agentas. Jeigu tai tiesa, tai galimas daiktas, Genšeris nukentėjo dėl priklausymo Maskvos KGB klanui.- nors dėl tokių išvadų pas mus dar permažai informacijos.
Apie šią sensaciją išvis labai mažai konkrečios informacijos – beveik nieko nėra net Internete. Atrodo, kad kokie tai galingi filtrai nepraleidžia nei spaudoje, nei kitur. Bet apie tai, kad Hansas-Ditrichas Genšeris tikrai buvo slaptu Stasi agentu su slapyvardžiu „Tulpen“, Vokietijoje žino visi! Straipsnius apie jį dažnai iliustruoja tuo gražiu žiedeliu…. Kartais tinklapyje jį vadina „Juoda tulpe“ – bet tai jau žurnalistų kūrybinė fantazija („juoda tulpe“ rusų kariuomenėje vadina visai kita).
Einame toliau. Po rinkimų 1998 metais į Bundestagą, kuriuose KDS partija pralaimėjo, valdžią į rankas paima kairioji koalicija SDP su „žaliaisiais“: Kancleriu tampa socialdemokratas Gerchardas Šrioderis, o užsienio reikalų ministru ir vice-kancleriu Joška Fišeris iš „žaliųjų“ partijos. Apie šiuos du veikėjus pasakosime kartu – dėl vietos ir laiko ekonomijos.
KANCLERIS ŠREDERIS IR VICE-KANCLERIS FIŠERIS
Gerchardas ŠRIODERIS buvo VFR kancleriu nuo 1998 metų spalio ligi 2005 metų lapkričio mėnesio. Jo politinėje biografijoje randasi kelios tamsios dėmės. Ir pirmiausia tai jo jaunystėje glaudūs ryšiai su teroristais iš “Rote Armee Fraktion”. Ligi politikos socialdemokratų partijos eilėse Šrioderis dirbo advokatu – tada jis teisme gynė kai kuriuos sugautus teroristus ir su jais susidraugavo. Tiesa, žurnalistai šitame nerado jokio kriminalo ar kompromato.
O jau užsienio reikalų ministeris FIŠERIS su tais Baadero ir Meinhof teroristais įklimpo daug giliau – buvo ir didelis triukšmas spaudoje ir tyrimai teismuose. Fišeris vos-vos liko valdžios postuose.
Šita skandalinga istorija prasidėjo 2001 m. sausio mėn. – kai žurnalas “Štern” paviešino 70-ų metų fotografiją, kur jaunas Fišeris gatvės riaušėse muša parmestą žemėn policininką. Joška Fišeris buvo neblogu gatvės kovotoju – jis dažnai dalyvaudavo kairio jaunimo su policija susirėmimuose. Parmesto ant gatvės žmogaus mušimo epizodas pakėlė didelį skandalą – Fišeris skubiai surado tą buvusį policininką ir viešai atsiprašė. Na, bet šita dar menkniekis! Žurnalistai greitai surado daug įdomesnių iš kovingos jaunystės epizodų: pasirodo, jis labai artimai draugavo su RAF teroristais. Ta draugystė kartais pereidavo į bendradarbiavimą. Pavyzdžiui, nustatyta, vieną kartą Fišeris davė teroristams savo mašiną dėl amerikiečių bazėje pavogtų ginklų pergabenimo. Ir tokių epizodų daug 0 Fišeris vos pats netapo teroristu. 1969 metais jis net buvo kviestas dalyvauti tarptautinėje teroristų konferencijoje Alžyre, kurią vedė Palestinos išlaisvinimo organizacija. Vokietiją atstovavo kelių kairių jaunuolių delegacija. Formaliai ta konferencija vadinosi kiek kitaip, bet tų laikų Palestinos išvadavimo organizacija visiems gerai žinoma. Visgi Fišeris kaip tai ant pačio krašto susilaikė – ir nereikėjo jam ilgai sėdėti už terorizmą. Muštis su policija jis mėgo, bet sprogdinti , žudyti dar nebuvo pasiruošęs…
Mes nepritariame tai dešiniajai Vokietijos spaudai, kuri skaito tuos buvusius Fišerio ir Šrioderio kontaktus su teroristais liudijimu, kad jie ir dabar pagal savo įsitikinimus pavojingi maištininkai.
Nieko panašaus, jie abu seniai paprasti buržuaziniai politikai. Tas jų jaunystės kairumas visas seniai išgaravo be likučių.Tai rodo jų vedama politika.
Draugystėje su teroristais bjauru tai, kad tie raudonieji teroristai visada buvo globojami Stasi užsienio žvalgyba. Čekistai tuos teroristus finansavo, duodavo ginklus, mokino – ir, kai reikėjo, slėpė tarybinio bloko šalyse. Po Vokietijos suvienijimo VFR policija sugebėjo Rytų Vokietijoje sugauti tik kelis ieškomus teroristus.
Kaip buvo minėta anksčiau, Vakarų Vokietijos teroristai greičiausiai nebuvo tikrais slaptais Stasi agentais – jiems patiems prisiėjo kovoti su VFR valdžios režimu, kurį jie nuoširdžiai skaitė fašistiniu. Bet, kaip žinoma, kieno pinigai, tas ir muziką užsako – dėl to konkrečias užduotis, ką reikia sprogdinti, ką užmušti, tie kovotojai galų gale gaudavo nuo mūsų čekistų.
Tarp kitko, Stasi vadovai vėliau buvo paliuosuoti nuo baudžiamosios atsakomybės už tų kruvinų aktų Vakarų Vokietijoje organizaciją 25 metų laikotarpyje. Buvęs Stasi žvalgybos viršininkas generolas Volfas taip aiškino (visai rimtai) žurnalistams: jie pas save VDR tuos RAF kovotojus slėpdavo iš humanistinių pobūdžių, norėdami juos pripratinti prie normalaus darbo ir gyvenimo, išvaduoti nuo įpratimo grobti įkaitus ir užmušinėti. Tai yra, jie veikė pagal socialinės reabilitacijos programą. – ir visai buvo ne taip kaip daug kas pagalvojo!
Taip kad VFR valdžia surado iš Stasi tik vieną atpirkimo ožį, kurį vistik keturiems metams už terorizmo organizaciją pasodino: tai VDR užsienio žvalgybos papulkininką Helmutą Foigtą, kuris buvo tarptautinio teroristo „Šakalo“ (jis ir Karlos ir Iljičius Ramires Sančes) kuratorium.
Greičiausiai ir tą Foigtą nebūtų pasodinę – „Šakalas“ 1994 metais papuolė į prancūzų kontržvalgybos rankas ir perdaug paleido liežuvį. Čia jau nebuvo kur dėtis, Foigtą prisiėjo atiduoti teismui!
Aišku, visi šitie samprotavimai tiesiogiai neliudija tai, kad Šrioderį ir Fišerį per tuos kontaktus su teroristais Stasi žvalgyba užverbavo – nors į „rizikos grupę“ jie tada papuolė, ypatingai Fišeris.
Nors tik jų kairios pažiūros jau pilnai galėjo čekistams verbavimą palengvinti.
Generolas Volfas pabrėždavo, kad Vakaruose verbuodami dėl kontaktų su „objektu“pirmiausia ieškojo idėjinių motyvų. Nors kartais naudojosi ir grubiu papirkimu, bet daug rečiau. O jau kompromatu verbuojant čekistai stengėsi nesinaudoti, kaip nepatikimu metodu – jeigu tik kraštutiniu atveju.
Kaip ne keista, bet idėjinė motyvacija agentų verbavime buvo pirmoje vietoje net paskutiniais socializmo sistemos metais. Tik čekistai žaidė ne „realaus socializmo“ simpatijomis, kurių jau nebuvo – juk net RAF teroristai į VDR socializmą žiūrėjo šaltokai. Čia jiems padėjo kai kurių vakarinių vokiečių neapykanta VFR valdžios režimui: tų vokiečių, kuriems nepatiko buržuazinės visuomenės ir tvarkos ydos arba valdančiūjų simpatijos nacizmui ir t.t. Tik vienu antiamerikanizmu buvo užverbuota daugybė Stasi agentų!
Ir dar viena drumstoka dėmė politinėse Šrioderio ir Fišerio biografijose: jie abu nuo griežto kairio antiamerikanizmo greitai, kai tik paėmė valdžią į savo rankas, ėmė vesti pilnai tinkamą amerikiečiams užsienio politiką. Gal skaitantys kiek nustebs: kaip gi taip, jeigu ir Šrioderis ir Fišeris savo laiku griežtai pasmerkė amerikiečių agresiją Irake ir kategoriškai atsisakė dalyvauti toje karinėje avantiūroje!!
Taip tai taip, abu politikai karą Irake tikrai pasmerkė - ir vokiečių kariuomenę į šią šalį neįvedė.
Bet už tai dar 2001 metais tūkstančiai vokiečių karių buvo pasiūsti į Afganistaną ir ten jie kartu su amerikiečiais nežinia už ką kariauja ligi šiol!
Toks gana keistas VFR pacifizmas: visa nukreiptas prieš purviną karą Irake. Na o karas Afganistane visai kitas reikalas – šitą puikų karą su tarptautiniu terorizmu palaiko dauguma VFR svarbiausių politikų, išskiriant komunistus. Ir beveik visos masinės informacijos priemonės pilnai palaiko tokią dvilypę „antikarinę“ VFR valdžios politiką.
Kitaip sakant, visi jie smerkia karą už naftą, kurį veda pentagono GMŽV-KGB mafija Irake ir pilnai palaiko CŽV-KGB mafijos karą Afganistane už heroiną.
Bet jau tie du karai tai atskiros kalbos tema, čia mes geriau statysime tašką.
O pakol kas pažymėsime, kad VFR valdžios viršūnė palaiko tik vieno iš dviejų proamerikietiškų čekistinės mafijos klanų politiką – „šeimyninio Klintonų – Bušų - Obamų klano politiką.
Dar vienas bruožas iš Fišerio politinės biografijos: nuo 2008 metų jis dirba Vašingtone konsultacinėje firmoje Albright Group – buvusios JAVvalstybiniu sekretorium Madlein Olbrait firmoje. Tolokai nužengė mūsų kairysis politikas Fišeris nuo draugystės su tais, kurie sprogdino Vokietijoje amerikiečių karines bazes: jis dabar papuolė , taip sakant, į patį Amerikos imperializmo lizdą! Tiksliau sakant, jo „šeimyninės“ atšakos lizdą.
Ir dar gana tamsus plėmas Šrioderio biografijoje – tai jo dalyvavimas bendrame stambių vokiečių koncernų ir Putino Gazpromo „Šiaurinio srauto“ projekte (dujų tiekimas Baltijos jūros dugnu). Dar būdamas kancleriu patvirtino visus reikalingus dėl projekto starto valstybinius dokumentus – juose ir vieno milijardo euro valstybės kredito garantijas. O atsistatydinęs 2005 metais ėmė vadovauti kompanijos „Nord Stream“ akcionierių komitetui.
Bendrai paėmus, jeigu jau visos Rusijos dujos pateko į rankas „Piterio“ čekistams, tai visai Europai nėra daugiau kur dėtis ir būtinai turi pirkti dujas pas šią mafijozinę grupuotę. Bet, kaip sakoma, „velnias tyko smulkmenose“ – o tos dujų verslo „smulkmenos“ liudija toli ne Šrioderio naudai. Jis juk netik savanoriškai įlindo į šitą mūsų čekistinį gazpromo gyvatyną, bet ir beribiai pataikaujančiai elgiasi valdančiosios Kremliaus bandos atžvilgiu, visada net smulkmenose palaiko jos politiką. Nors jo ne taip jau labai ir prašo, galėtų ir patylėti.
Kai kurie žurnalistai net aiškina jo elgesį tuo, kad jis būktai slaptas Putino agentas. Bet mes jau čia užstosime Gerhardą Šrioderį: jis negali būti Piterio KGB-GMŽV klano agentu, jis priklauso kitam proamerikietiškam spectarnybų mafijos klanui – „šeimyniniam“ KGB-CŽV klanui. O tas jo pataikavimas Kremliui tai ne kas kitas kaip tuščia komedija, ji nieko nekainuoja ir nereiškia.
Visa šios dujų „Šiaurinės srovės“ prasmė labai paprasta: du proamerikietiški čekistinės mafijos klanai nori (o gal prisimeta, kad nori) pravesti dujotiekį apeinant teritorijas, kurias kontroliuoja Maskvos KGB klanas. Tai Lenkija su premjer-ministru Donaldu Tusku, Ukraina su premjer-ministru Julija Timošenko ir Baltarusija su nepakeičiamu prezidentu Aleksandru Lukašenko. Visų trijų šalių valdžioje Maskvos klano veikėjai, apie tai jau buvo rašyta anksčiau. Tiesa, Lenkijoje ir Ukrainoje prezidentai priklauso proamerikietiškos mafijos klanams, bet tai neturi jokios reikšmės, nes jie jau seniai beveik jokios valdžios neturi ir pildo tik atstovaujančias funkcijas.
Bet realiai vykdyti to dujotiekio statybą skubėti niekas neskuba – pradžia vis pernešama vėlesniam laikui. Taip atrodo, kad ta „Šiaurinė srovė“ buvo sugalvota tik dėl spaudimo Maskvos KGB klanui per dujų tranzito į Europą derybas. Nors mūsų šitos problemos kaip ir neliečia – tegul tie trys tarptautiniai čekistinės mafijos klanai patys jas tarp savęs sprendžia.
Geriau mes čia papasakosime su kokiais įdomiais žmonėmis prisieina buvusiam kancleriui dirbti.
Aišku nieko nenustebins tai, kad Gazpromo filialo Vokietijoje vadovybėje Stasi agentai - kam gi dar mūsų čekistai patikės tokius atsakingus dalykus! Internete yra daviniai nebent apie du demaskuotus agentus:
1. Hans-Uve KREER. Firmos “Gazprom Germania” kadrų direktorius. Buvęs VDR pilietis ir “neoficialus saugumo darbuotojas” nuo 1973 metų. Kreeris savo bendradarbiavimą su Stasi neneigia, apie jį Stasi archyvuose medžiagos gausybė.
2. Feliks ŠTRECHOBER. “Gazprom Germania” valdybos narys. Šis „Geležinis Feliksas“ dar įžymesnis – jis buvo kadriniu Stasi užsienio žvalgybos darbuotoju. Anksčiau Štrechoberis dirbo prekybinėje firmoje Intrac iš čekistinės sąjungos „Komercinė Koordinacija“. Apie jį archyvuose irgi daugybė dokumentų, bet jam į tai nusispjauti, jis nieko nepripažįsta…
Na, o jau pats įdomiausias personažas iš Stasi, tai Arturas Varnigas, atstovaujantis „Šiaurinės srovės“ vadovybėje ne rusų Gazpromą, kas dar būtų suprantama (nėra ko klausti mūsų čekistinėje valstybėje), o Vokietijos to projekto dalį!!
Arturas Matias VARNIGAS. Baigė Ekonomikos universitetą Berlyne, kadrinis Stasi užsienio žvalgybos darbuotojas. 1986 metais paskirtas į VDR prekybinę misiją Diusseldorfe (VFR). Specializavosi tada Vakarų Vokietijos bankų „tyrimo“ srityje – kai kuriuose bankuose (pvz. Drezdnero banke) jis turėjo savo asmeninius agentus.
Matyti, nuo tų laikų tęsiasi legenda apie Varnigo bendradarbiavimą su KGB karininku Putinu, tada tarnavusiu Drezdene. O iš tikro tai Drezdnero bankas visai ne Drezdene, o Frankfurte-ant-Maino, Vakarų Vokietijoje. Su Putinu Varnigas susipažino kiek vėliau, kai 1991 m. gruodžio mėn. jis pradėjo vadovauti Drezdnero banko filialui Peterburge.
Varnigas pradėjo šitame žymiame (trečias pagal dydį VFR bankas) banke dirbti kiek anksčiau – 1990 m. kovo mėn. Ir jam , kaip VDR piliečiui patikėjo to banko ryšius su Rytų Europa ir SSSR.
Daleidžiame, kad 1990 metų pavasaryje niekas ir nežinojo apie tai, kad Varnigas kadrinis Stasi darbuotojas. Tų metų gale dvi Vokietijos susijungė ir iš archyvų pradėjo eiti demaskuojanti informacija. Buvo surasta ir iššifruota Stasi užsienio žvalgybos darbuotojo Varnigo asmeninė byla kartu su jo pranešimais Centrui. O tuose pranešimuose buvo ir tai, kad jis turėjo savo slaptus agentus tame pačiame Drezdnero banke, kuriame jis dabar buvo vienu iš vadovų!
Tiesa, iššifruoti tuos agentus, sužinoti jų pavardes kažkodėl tai nepasisekė…
Įdomiausia gi šitoje istorijoje tai Drezdnero banko vadovybės reakcija į tuos sensacinius demaskavimus. Saugumo majorą ne tai kad neatleido, jo karjera banke vystėsi puikiai ir toliau!
Į valstybinę tarnybą suvienytoje Vokietijoje negalima buvo Varnigą nė kiemsargiu priimti, na o privačioje firmoje vartyti milijardus nieko prieš, įstatymai nedraudė…
Dabar Varnigas vyriausias Drezdnerio banko koordinatorius Rusijoje. Jis taipgi atstovauja šito banko interesus „Šiaurinės srovės“ projekte. Su Piterio čekistinės mafijos klanu patys draugiškiausi santykiai, neblogesni už buvusio kanclerio Šrioderio santykius, tik Varnigas nedaro jokių viešų pareiškimų su panegyrika Kremliaus politikai - už tai jis įžymaus čekistinio banko „Rossija“ direktorių taryboje (nuo 2003 m. birželio mėn.) ir „Vneštorgbanko“ stebėtojų taryboje.(nuo 2007 m. kovo mėn.).. Varnigas aktyviai dalyvavo JUKOSo dalybose…
Jau čia mums sunku kaip tai komentuoti tą įžūlų ir atvirą VFR bankų kapitalo lydinį su mūsų čekistine mafija…
Pereisime prie dabartinio VFR kanclerio.
KANCLERIS MERKEL
Angela MERKEL gimė1954 metais Vakarų Vokietijoje pastoriaus Chorsto Kasnero šeimoje (pavardė Merkel paimta po santuokos). Dar kai jai buvo tik kelios savaitės, šeima pervažiavo gyventi į VDR.
Labai jau netipinga dėl tų laikų istorija - tada dauguma judėjo priešinga kryptimi! VDR gyventojų skaičius visą laiką mažėjo, nuo 20 milijonų 1949 m. ligi 16 milijonų 1989 m. Būtų išsibėgioję visi, jeigu ne VDR valdžios ryžtingos priemonės: siena su VFR 60-jų pradžioje buvo radikaliai sustiprinta, ligi laukų užminavimo. Pasieniečiams buvo įsakyta bėgančius šaudyti – per visus metus buvo užmušta pri sienos apie 1000 perbėgėlių. Vistik pradžioje Vakarų Vokietijoje buvo žmonių, kuriems socializmas buvo patrauklesnis – jie ir kėlėsi į VDR. Aišku, pirmiausiai tai buvo komunistai arba kairių pažiūrų žmonės. Bet liuteronų dvasininko sumetimus, kuris dėl ko tai važiuoja gyventi į ateistinę totalitarinę valstybę, suprasti daug sunkiau!
Na bet Chorstas Kasneris neapsigavo. Rytų Vokietijoje jis vadovavo seminarijai ir neblogai gyveno – geras namas, dvi mašinos ir t.t. Jis net turėjo leidimą laisvai lankyti VFR - dėl tų laikų tai labai reta privilegija.Vienu žodžiu, pastoriaus Kasnerio santykiai su komunistiniu režimu buvo puikiausi. Virš to dar savo laiku jis aktyviai palaikė Vokietijos liuteronų bažnyčios skilimą, išvien su VDR valdžia stengdamasis įsteigti Rytų Vokietijoje nepriklausomą bažnyčią.
Taip kad su Angelos Merkel tėvu viskas aišku – ir mažai kas abejoja jo stipria draugyste su VDR saugumu.
Bet yra klausimų ir pačios Merkel biografijai: koks tai visiškai nesuprantamai dvišakas nuo pat pradžios jos gyvenimas. Iš vienos pusės, Angela buvo atvirai religinga. Ji buvo VDR krikščionių demokratų partijos jaunimo organizacijos nare (komunistinė valdžia tą marionetinę organizaciją nedraudė). Dėl dvasininko dukters tai nenuostabu – tik sunku suprasti kaip ji galėjo baigti Leipcigo universiteto fizfaką ir gerai įsitaisyti moksliniame institute. Juk socialistinėje VDR jokie gabumai ar geras mokymasis negalėjo padėti – ten ji galėjo tapti protestantų dvasininko žmona. Na, gal į medicinos seseris, ar pardavėjes būtų priėmę – bet jau ne į mokslų daktarus!
Dar sunkiau suprantama sėkminga Angelos Merkel karjera VDR komjaunimo organizacijos eilėse – taip vadinamoje „Laisvo vokiečių jaunimo“ organizacijoje. Broliškose socializmo šalyse (ypatingai Lenkijoje) buvo daug daugiau liberalizmo kaip Tarybų Sąjungoje: ten tikintį žmogų galėjo priimti ne tik į komjaunimą, bet ir į kompartiją – tiesa, su sąlyga, jei jis tą savo religingumą nelabai skelbia. Bet jau tikintysis galėjo būti tik eiliniu nariu, niekaip ne funkcionierium. Bet kad jau dvasininko duktė taptų instituto komjaunimo organizacijos sekretore – tokių stebuklų dagiau niekur neaptikome!
Kad pateisinti tokią puikiausią VDR visuomenišką ir mokslinę dvasininko dukters Angelos Merkel karjerą – mes turime pripažinti, kad jai galėjo gerai padėti ir tėvo ryšiai. Jeigu jau stukačius buvo aukštai saugumo vadovais vertinamas – tai čekistai tada galėjo padėti ir jo vaikui, nebent pirmuose karjeros žingsniuose. Tik su būtina sąlyga: to slapto agento sūnus arba dukra turėjo būti valdančiam režimui visiškai lojalūs.
Ir šitame Angela Merkel kartą gana gerai įklimpo – per savo neapdairumą ji buvo žurnalistais demaskuota. Vienas Šveicarijos žurnalas 2005 metais įdėjo rastą Stasi archyvuose fotografiją, kurioje Angela nufotografuota stovinti prie žinomo disidento Roberto Chavemano gyvenamo namo durų. Dalykas tame, kad 1980 metais (tų metų foto) Chavemanas buvo areštuotas ir sėdėjo savo namuose Berlyno priemiestyje. Jį lankyti oficialiai buvo uždrausta. Chavemanas Vokietijoje buvo taip įžymus, kaip pas mus akademikas Sacharovas – ir jį saugojo neblogiau kaip tremtyje Gorkyje Sacharovą. Vos ne 200 (visur pateikiamas toks skaičius) Stasi darbuotojų dieną-naktį stebėjo tą gyvenamą namą iš visų pusių ir slaptai visus lankančius fotografavo. O po to tokius drąsuolius čekistai sulaikydavo ir prsidėdavo visapusiški tyrimai. Dėl tokių reikalų netoli namo visą laiką stovėjo policijos mašina.
Bendrai paėmus tai įtikinantį dingstį dė Chavemano aplankymo Angela Merkel pilnai galėjo sugalvoti – ji dirbo tuo metu su jo sūnum fiziku Franku Chavemanu viename institute (nors sūnus pilnai palaikė valdžios režimą ir su tėvu pykosi). Bet visvien kyla klausimas : kaip gi po to vizito pas „vokiečių Sacharovą“ galėjo sėkmingai tęstis jos karjera – kodėl ją tuojau pat iš instituto neišvijo? Ir kodėl jos daktaro disertaciją negrąžino „dėl perdirbimo“?! Čia jau tėvo ryšiai niekaip negalėjo pagelbėti…
Į tuos klausimus, mūsų nuomone, galimas tik vienas atsakymas: taip be pasekmių galėjo praeiti tik jeigu ji lankė Chavemaną vykdydama Stasi užduotį ir dalyvaudama jo „apdirbime“.
Ta Šveicarijos žurnalo publikacija apie slaptingą jos gyvenimo epizodą Vokietijoje neliko be dėmesio – atvirkščiai, buvo net koks tai ažiotažas: laikraščiai, žurnalai daug apie tai rašė. Internete iškilo plati diskusija: buvo Merkel Stasi agentu, ar visgi ne?
Ši diskusija tęsiasi ligi dabar – ir net auga, nes klausimas tampa vis svarbesniu, šių metų rudenį Bundestago rinkimai. Sprendžiasi klausimas ar bus frau Merkel kancleriu toliau, ar ne.
Matyti, tas ažiotažas paskatino Merkel atsisakyti nuo tylėjimo ir prabilti apie savo buvusius su Stasi kontaktus. 2009 metų gegužės mėn. ji per televiziją pasakojo kaip ją mėgino verbuoti. Tai buvo po Universiteto baigimo, bet ji sugebėjo atsisakyti motyvuodama, kad pagal charakterį labai plepi ir nesugebės išlaikyti paslaptis, nors ir labai norėtų tapti slaptu agentu. Čekistai patikėjo, kad netinka dėl konspiratyvinio darbo, ir atsisakė.
Dėl tų, kurie nežino organų operatyvinio darbo pagrindų, kai ką papasakosime:
1. Čekistai niekada į pirmą verbavimo kontaktą su objektu neina nesurinkę prieš tai apie jį visą reikalingą informaciją. Tikrus plepūnus jie patys atskiria.
2. Atsisakyti principialiai tai buvo galima – daug kas taip ir darė. Čekistai tokius užsispyrėlius labai nespaudė ir palikdavo ramybėje. Jeigu nebuvo iš viršaus įsakyta užverbuoti tą žmogų – tada jau jie savo auką spaudė ligi galo, visokiais būdais!
3. Praktiškai nieko negalima buvo daugiau padaryti: jeigu atsisakai, tai papuoli į juodą nepatikimųjų, nelojalių valdžiai piliečių sąrašą.
Tokiam „atsisakėliui“ brandaus socializmo metais nieko baisaus jau negrėsė. Na, niekada neleis į užsienį arba neužtvirtins vadovo poste, ir viskas! Na, o jeigu dirbt katilinėje kūriku ir jau savo gyvenime į nieką nepretenduot, tai buvo galima į tą saugumą laisvai nusispjaut.Taip kad sėkminga Angelos Merkel karjera galėjo užsibaigti pačioje pradžioje – jei iš tikro tada būtų atsisakius. Čekistai dažniausiai verbavo tik ką gavusius universiteto diplomą studentus – tai buvo patogus momentas: visi ieško kuo patogesnį darbą. „Atsisakai būti slaptu agentu? Tavo reikalas!“ Po to siunčia dirbti į tokią provinciją, dėstyti mokykloje fiziką – ir jau mokslų daktaru jai netapt niekada.
Toks frau Merkel pasakojimas tikėtinas dėl jaunimo ir tų, kurie visiškai nežino elementarių Stasi darbų metodų pagrindų ir bendrai gyvenimo totalitariniame „socializme“. Dabar daugumai VFR piliečių galima laisvai kabinti makaronus – patikės viskam!
Tiesą sakant, mums visai vistiek liks Merkel kancleriu po rinkimų į Bundestagą ar ne. Aišku, Vokietijoj demokratija ir vokiečiai laisvai balsuoja už betkokią partiją. Bet jau kancleriu gali tapti tik vienas iš dviejų: krikščionių demokratų partijos lyderis arba lyderis socialdemokratų partijos. Pagal mūsų hipotezę ( kurią įrodyti dar negalime) abi partijos jau seniai kontroliuojamos Stasi užsienio žvalgyba – tai yra, mūsų čekistinės mafijos „šeimyniniu“ klanu.Taip kad vyriausiame VFR valdžios poste sėdės tik slaptas Stasi agentas – ir ne kitaip! Ir tas šioje šalyje tęsis dar daug metų…
Dabar mes norime paliesti klausimą kaip „Piterio“ KGB klanas stengiasi į Vokietijos teritoriją pralįsti ir įsitvirtinti.

KAIP DŽORDŽAS SOROSAS VOS NENUPIRKO DREZDENĄ
Pradžioje kai ką paaiškinsime: socialistinę santvarką Rytų Vokietijos ekonomikoje likvidavo 90-ais panašiai kaip Rusijoj. Valstybines VDR įmones išdalino privačiom firmom – už visai menką mokestį arba net už dyką.
Nors normalia kaina ta privatizacija visai nebūtų praėjus – buvo realios aplinkybės. VDR pramonė buvo integruota į tarybinės imperijos ekonomiką. Nutraukus ekonominius ryšius su „socialistinio lagerio“ šalimis VDR ekonomika žlunga. Didžiausios VDR pramonės įmonės, ypatingai chemijos srityje, niekaip neatitiko vakarų Europos standartams: nei pagal darbo našumą, nei pagal ekologijos reikalavimus. Vakarų Vokietijos verslininkai sutikdavo tada tas įmones pirkti visai tik už simbolinę kainą - ir tik su sąlyga, kad VFR valdžia iš valstybės biudžeto finansuos jų modernizaciją. Net mūsų čubaisai ligi to nedasigalvojo! Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad VDR neturėjo, kaip Rusija, nei naftos, nei dujų šaltinių, nei spalvotų metalų, nei kitų svarbių žaliavų. O chemijos įmonių Vakarų Europoje ir taip perdaug…
Ekonominė krizė Rytų Vokietijoje užsitęsė ir federalinė valdžia neseniai nusprendė buvusios VDR miestuose privatizuoti miesto ūkį. Tada oligarchas Sorosas ir pamėgino šioje kampanijoje dalyvauti. Bet jam tai nepasisekė.
Anksčiau knygoje rašėme, kad Sorosas priklauso „Piterio“ GMŽV-KGB klanui – gal dėl to Sorosas Drezdeno miesto ūkį ir pasirinko. Drezdene kadais 80-ais metais tarnavo kokis tai KGB majoras Putinas – taip kad ten galėjo dar būti išlikę nuo tų laikų ryšiai. Gana riebiu kąsniu buvo tas Drezdeno ūkis, aukcione buvo išstatyta 48 tūkstančiai butų – visas Drezdeno gyvenamas fondas.
2006 m. kovo mėn. buvo paskelbta, kad aukcione pergalėjo amerikietiška firma Fortress – kuri miesto tarybai pasiūlė 1.7 milijardo eurų. O Sorosas davė mažiau – viso 933 milijonus.
Firmos Fortress pergalėje nieko nuostabaus nėra: ji atstovauja Vokietijoje stambiausią amerikos kapitalą, tai yra, „šeimyninį“ CŽV-KGB klaną. Užtenka dirstelti į šitos amerikos kapitalo tvirtovės direktorių tarybos sąrašą: ten yra du buvusieji firmos Lehman Brothers direktoriai, du menedžeriai iš Goldman Sacks, vienas iš City Groop, vienas iš General Electric – ir t.t. Ir dar Ričardas Haasas, praeityje JAV Valstybės Sekretoriaus Kolino Pauello padėjėjas.
Su tokia finansinių ryklių gauja rungtis net milijardieriui Sorosui jėgų neužteko – jis pralaimėjo. Ir taip visoj Rytų Vokietijoj, ne tik Drezdene: beveik visi miestai privatizuoti stambiu amerikiečių kapitalu iš tos pačios „šeimyninės“ CŽV-KGB mafijos.
Sorosas mėgino įsitvirtinti Berlyne – ir ten nesekmė. Berlyno gyvenamasis fondas buvo pardavinėjamas dalimis. Viso buvo išstatyta 300 tūkstančių butų. Sorosas sugebėjo nupirkti tik palygint nedidelį rajoną – 6 tūkstančius butų. O visus kitus pergriebė kiti finansiniai rykliai iš JAV. O jau 2007 m. sausio mėn. buvo pranešta, kad Sorosas nupirktus namus parduoda tai pačiai amerikiečių firmai Fortress.
Matyt, oligarchui Sorosui rūpėjo visas Berlynas – tada būtų galėjęs Berlyno gyventojus imti už gerklės ir spausti savais tarifais. Gali būti ir kitas, politinis variantas – tai mėginimas nupirktą miestą panaudoti dėl „Piterio“ klano ekspansijos Vokietijoje. Kaip ten bebūtų, bet tikrai tai buvo grandiozinis projektas – šitas tarptautinės čekistinės mafijos titanas nebūtų užsiiminėjęs Vokietijoe smulkia butų spekuliacija.
Kas link kitų mafijos klanų mėginimų prasiskverbti 90-jų pradžioje į Vokietiją ir sudrumsti „šeimyninio“ CŽV-KGB klano monopoliją - tai mes turime pripažinti, kad ankstesnėje (40-je) dalyje mes ne visai teisingai rašėme: mes tvirtinome, kad jokių Maskvos klano pėdsakų Vokietijoje neradome… Politikoj ir ekonomikoj tai tikrai taip, bet mes visai užmiršome Rytų Vokietijoje mūsų karines bazes – organizuoto nusikalstamumo tvirtoves. O tos tvirtovės tai visada buvo Maskvos klano rankose. Tiesa, mūsų kariniais aerodromais Vokietijoje dėl heroino iš Afganistano į Europą pervežimo naudojosi ir proamerikietiški čekistinės mafijos klanai – o Rusijos Gynybos ministerija beveik be išimties priklausė Maskvos klanui. Taip kad viso šito kriminalinio verslo „kontrolinis akcijų paketas“ tikriausiai priklausė „maskviečiams“. Ir ne tik heroinas ten buvo: ką reiškė tik viena stambiausio masto nelegali prekyba ginklais, kurią tada vedė mūsų Vakarų grupės generalai!
Paradoksas, bet šitas kaip tai anksčiau visai iškrito iš mano galvos, perdaug ilgai dirbau su vokiška informacija, o ten niekada nieko apie tuos kriminalinius dalykus nerašė – Internete apie mūsų karines bazes nė jokios užuominos. Gal, jeigu ne kalbos barjeras, ką nors ir būčiau suradęs. Juk turi Vokietijoje būti kokia nors nepriklausoma spauda, kuriai valdžios „tabu“ nieko nereiškia.?!
Dabar mes vėl „dviratį išradome“: visgi Maskvos KGB klanas Vokietijos teritorijoje buvo - nors ligi 1994 metų rugpiūčio 31 dienos, pakol nebuvo baigtas kariuomenės iš Vokietijos išvedimas. Galimas daiktas, kad ta karinė šunvotė ir buvo politinio nestabilumo nuo 1991 ligi 1993 metų priežastimi.
Nors čia tas kiek tai nesiriša: oficialiai mūsų karinės bazės likviduotos 1994 metais rugpiūčio mėn. – o paskutinis skandalingas federalinio lygio.atsistatydinimas buvo 1993 metų gruodžio mėn. Tada atstatydino valstybės ministrą Schtavenhageną.
Tiesa, jeigu nusileisti žemiau federalinio lygio, tai „nestabilumas“ užsitęsė kiek ilgiau: 1994 m. sausio 20 d. po finansinių aferų demaskavimo paliuosuotas Gesseno finansų ministras Futmanas-Geesingas – o vasario 16 dieną su skandalu atstatydintas Bavarijos ekologijos ministras Hauveileras. O jau po to Vokietijoje tikrai apkurtinama tyla!
Pagalvokite patys: suvienytoje Vokietijoje 16 federalinių žemių, o jų valdžioje kur tai po tuziną ministrų – tai nemažas valdininkų pulkas, apie du šimtus. Ir visus penkis metus, nuo 1994 ligi 1998 metų nė vieną iš jų negaudė ir nesugavo su kokiu nebūt kriminalu! Buvo viso trys skandalai, tai 0.6 atstatydinimų į metus. Mes tai priimame kaip naturalų foną dėl absoliučios politinės tylos, kai nebuvo jokių tarp čekistinės mafijos klanų „aiškinimųsi“.
Tokiu lygiu analizuoti betkurios šalies politinę padėtį tai jau rekalingas, kad ką įžiūrėtum, mikroskopas! Mes net Rusijoj to nedarėme, nes labai jau regionus analizuoti ir nereikėjo. Tais metais ne tai kad buvo kokių smulkių valdininkų atsistatydinimai, bet, vaizdingai sakant, kraujo upės liejosi…
Vokietijoje, kai liepsnojo tarptautinės čekistinės mafijos klanų tarpusavio kovų gaisrai, buvo visiška tyla: po Bavarijos ministro nuėmimo 1994 m. vasario mėn. pusantrų metų nė vieną aukštą valdininką neatstatydino. Ligi 1995 metų birželio mėnesio, kada Saksonijos vidaus reikalų ministerį išvijo už seksualines prie savo pavaldinių priekabas (ne prie moterų). Ir po šio anekdotiško įvykio vėl net daugiau 2 metų pauzė!
Žemių valdžių lygyje didžiausi neramumai buvo vis tais pačiais 1993 metais. Kaip ir federaliniame lygyje. Buvo išvyti iš provincinių valdžių dėl smulkių finansinių aferų net 9 ministrai, tarp jų 4 premjerai.
Sekantis politikos pagyvėjimas jau tik 1999-2002 metais – tada vijo vidutiniškai po 3 ministerius į metus. Tai jau penkis kartus dugiau mūsų „fono“, bet nieko panašaus į tarpklaninius mafijos mūšius ir tada nebuvo. Nuo 2003 metų įtampa slūgo, dabar vidutiniai veja per metus 1.3 prasivogusių federalinių žemių ministrų.
Liko mums tik išsiaiškinti tuos politinio stabilumo pradžios ir karinių dalinių išvedimo nesutapimus.. Nesunku surasti tikėtiną paaiškinimą. 1994-ųjų rugpiūčio 31 d. tai tik oficialus paskutinių karių išlydėjimas, o visi kiti buvo išvesti anksčiau.
Ir dar: kam Maskvos KGB klanui reikalinga demaskuoti vokiečių politikus iš proamerikietiškos čekistinės mafijos. Iš keršto tai daryti visai neprotinga, geriau prisilaikyti protingesnio tikslo - jeigu neužimt valdžią kokiam regione, tai nors ten savo buvimą aplengvinti. Tie 1993 metai ir buvo paskutiniais metais, kada Maskvos klanas dar ko tai Vokietijoje tikėjosi ir dėl ko tai kovojo – o po 1994 vasario jau dėliojosi savo lagaminus. Maskvos klanas suprato, kad Vokietiją jie ant visada prarado ir pradėjo galvoti apie naujus narkotrafiko iš Afganistano į Europą kelius…
Mūsų ankstesni tvirtinimai, kad „Piterio“ klanas suvienytoje Vokietijoje neturi jokio „placdarmo“ irgi nelabai teisingi, o priežastis ta pati. Mes ir čia praleidome „karinį faktorių“, tik kitą, turime omenyje amerikiečių karines bazes. O amerikiečių karinius dalinius niekas neišvedė – jie ir dabar ten savo vietose! O tos bazės tapo dar svarbesnės kaip vyriausios dėl kariaujančių Irake ir Afganistane užnugario bazės. Bet, matyt, tai nelabai ką reiškia, nes ta amerikiečių kariauna su „Piterio GMŽV-KGB“ klanu nesugebėjo Vokietijos valdžioje ir versluose užimti kokias rimtas pozicijas. Kodėl jiems tas nepasisekė, mes visiškai nesuprantame, nėra jokios informacijos.
Mums pasisekė aptikti tik vieną pramonės objektą, priklausomą „Piterio“ klanui: tai amerikiečių aviacijos pramonės korporacijos „Nortrop Drooman“ filialas – nedidelė prietaisų dėl aviacijos įmonė. Bet šita firma Vakarų Vokietijoje jau gana seniai, įsteigta dar ligi susivienijimo ir vokiečių karo pramonėje mažai ką reiškia. Rodos tą firmą niekas nespaudė, nors ir vystytis irgi neleido. Taip tas filialiukas pamažu ir skursta…
Vokietija su kitomis Europos ekonominės bendruomenės šalimis seniai organizavo savo aviacijos pramonę, patys daro ir didelius civilius „Aerobusus“ ir karinius lėktuvus. Bet aviaprietaisų gamyba labai sudėtinga ir „šeimyninei“ CŽV-KGB mafijai prisieina retkarčiais šioje srityje bendrauti su JAV pentagono mafija.
Čia mes dedame tašką , uždarome vokiečių temą. Nors milžiniški informacijos sluoksniai lieka nepaliesti.Ypatingai informacijos apie Stasi užsienio žvalgybos darbus ir pasiekimus Vakarų Vokietijoje. Na, bet viską neaprėpsi – pakol kas Vokietijos temą uždarome.
2009 m. liepos mėn. 16 d/ Olegas Grečenevskis

Мы уже в ряде заметок затрагивали различные аспекты системы показателей, используемых в охране окружающей природной среды и санитарной гигиены. В основном на макроуровне. Высвечивая те или другие недостатки, мы неизбежно приходили к выводу, что систему показателей необходимо совершенствовать. Не дает нам покоя положение когда показатели не позволяют решать важные экологические , социально-экологические задачи, а некоторые показатели не просто бесполезны, а даже вредны, так как запутывают ситуацию.Скажете: «слова, слова…, а что конкретно надо делать?» О многом мы уже писали. На макроуровне. Стали вникать в более конкретные детали системы. Стали анализировать место и согласованность групп и даже отдельных показателей между собой. Привлекая для этого статистические показатели, экспертные оценки, комплексные, агрегированные показатели, выраженные в различных измерительных шкалах. Большое поле исследований. В данной заметке мы кратко обсудим один показатель, в других – другие. А потом сделаем выводы. И так, показатель «Індекс людського розвитку». Он был не так давно использован в медико-экологическом атласе. Почему именно этот? А на нем можно вскрыть некоторые общие недостатки. Обычно показатель с таким названием используется для сравнения государств и включает три или четыре части, не более. В атласе сделана попытка сравнивать регионы внутри страны. Это,как говорится, две большие разницы. Содержание показателя совсем иное. Только название осталось. Вот что авторы атласа включили в данный индекс:
-демографическое развитие;
-развитие рынка труда;
-материальное благосостояние;
-условия проживания населения;
-состояние и охрана здоровья;
-уровень образования;
-социальная среда;
-финансирование развития человека;
-экологическая ситуация.
Прямо скажем, многовато. И вот почему. Во первых, превалируют здесь социальные показатели, а к медико-экологическому атласу относятся прямо лишь два показателя. Состояние здоровья и экологическая ситуация. Остальные – весьма косвенно. Во вторых, увеличение числа составных частей ведет к увеличению случайного фактора. При большом числе составных частей индекс будет представлять почти псевдослучайную величину и по нему сравнивать регионы будет невозможно. Вернее, сравнивать то можно, но практически важные выводы сделать не удастся. Да еще существует проблема соотношения весов, с какими входят частные показатели в индекс. Веса равные? Нет?
Из атласа следует такое деление регионов. Всего шесть градаций. С наибольшим индексом выделены следующие регионы (области):
Вінницька;
Полтавська;
Харківська;
Хмельницька;
м. Київ.
Наименьший индекс в следующих регионах:
Донецька;
Луганська;
Миколаївська;
Сумська;
Херсонська.
Нами подсчитаны корреляции этого показателя с множеством имеющихся в наших базах других показателей (несколько десятков). Корреляция с высоким уровнем статистической значимости получилась с показателями, приведенными на рисунке. За исключением состояния здоровья.
Читать полностью »

На днях журналисты напомнили, что за несколько километров

над нами висит

Сде

Возместим то, … не знаю, что!
Мы кое-что уже писали про методику расчета размеров возмещения ущерба, нанесенного государству в результате сверхнормативных выбросов загрязняющих веществ в атмосферный воздух. Там затрагивались вопросы слабой достоверности получаемых по методике оценок ущерба.
В данной заметке мы затронем сущностные, содержательные аспекты методики.
Основной вопрос будет состоять в следующем: что по данной методике компенсируется?
Ответа на данный вопрос в методике нет. Среди 21, приведенного в методике, термина нет определения ущерба, нет определения того, что возмещается. Возмещается «ущерб государству» и точка. Что за этим понимается, придумай сам.
Выбросы, как нормативные, так и наднормативные, наносят вред окружающей среде, наносят ущерб экономике государства, вред населению и сопутствующий ущерб. Множество причинно-следственных связей. Что учитывается, что нет? Подкрадывается мысль, что за общим выражением «ущерб государству» ничего обоснованного нет. Была когда-то Временная типовая методика определения экономической эффективности осуществления природоохранных мероприятий и оценки экономического ущерба,причиняемого народному хозяйству загрязнением окружающей среды. . М.:Экономика, 1986. . 93 с. В ней худо-бедно дано содержательное определение объекта подсчетов. А в нашей методике 2009 года? Ничегошеньки.
Временной фактор ущерба в методике обойден. В формуле 12 методики ущерб зависит лишь от массы наднормативных выбросов. А учет времени воздействия на реципиентов очень важно. Оно может быть и одномоментное и перманентное и латентное и даже возрастающее на продолжительном отрезке времени.

Если говорить об ущербе имея ввиду затраты, то они могут быть тоже разной направленности. А что в методике заложено в основу?
А как стыкуются платежи за разрешенные выбросы с оценками возмещения ущерба?>
Вопросов много, а ответов, к сожалению, нет.
Мы критикуем данный документ не ради удовольствия. Мы видим пути совершенствования экономических механизмов управления качеством окружающей среды. В ряде более развитых стран уже существуют механизмы, позволяющие   образовывать рынок выбросов, распродажу лимитов на выбросы. Нужны обоснования экономических оценок как ущерба, так и наносимого вреда.

Давайте совершенствовать методическое обеспечение

Разрешите поделиться некоторыми результатами анализа влияния случайного фактора на оценки загрязненности атмосферного воздуха. В прошлой заметке по ОНД-86 мы писали про ориентировочную зону неопределенности получаемых оценок и настаивали на необходимости учета случайного фактора в принимаемых управленческих решениях. Сегодня продвинулись несколько дальше. Стохастическим моделированием получили типовую гистограмму распределения оценок максимальной концентрации диоксида азота в приземном слое атмосферного воздуха.

Как видно на рисунке, разброс оценок довольно большой. В данном диапазоне и уровень ПДКсс, по которому принимаются решения. Уровень обоснованности решений при таком распределении оценок очень невысок. Большая вероятность ошибочных решений.

Так будем совершенствовать методики? Нам это представляется не очень сложным делом.